Siūloma viešinti aukštųjų mokyklų vadovų atlyginimus Siekiant skaidrumo ir viešumo siūloma viešinti universitetų rektorių, fakultetų, institutų vadovų ir kitų aukštas pareigas mokslo įstaigose užimančių asmenų darbo užmokestį ir kitas pajamas. Tokią išvadą priėjo trečiadienį posėdžiavęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (ŠMKK). Anot Seimo nario Manto Adomėno, dabartinės aukštųjų mokyklų vadovų algos sunkmečiu kelia visuotinį pasipiktinimą, derėtų universitetų vadovų pajamas viešinti. Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) sekretoriaus Giedriaus Viliūno, universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų padalinių vadovų atlyginimai yra ypač aukšti, o iš viso jie gauna dideles pajamas, nes yra keletas pajamų šaltinių. ŠMM atstovo teigimu, tokia situacija susiklosto dėl to, kad dažnai universiteto padalinio vadovas užima keletą pareigybių - ir dėsto, ir imasi mokslinės veiklos bei pasitaiko net tokių atvejų, kai žmogus dirba penkiais etatais. „Teisiniu požiūriu tai yra visiškai teisėta. Ar tai yra humaniška, gerai - yra kitas klausimas “, - ŠMKK kalbėjo G. Viliūnas. ŠMM sekretorius pabrėžė, kad planuojamoje aukštojo mokslo reformoje įsigaliojus Mokslo ir studijų įstatymui aukštųjų mokyklų tarybos nustatys vadovų atlyginimus ir tai leis atsirasti dar daugiau skaidrumo. Anot parlamentarės Dalios Teišerskytės, viešumas skaidrumą užtikrins, bet to nepakanka. „Negali vieno instituto rektorius uždirbti 30 tūkstančių, kai tuo tarpu mokslinis darbuotojas vos tūkstantį. Man atrodo, kad tai nėra moralu. Kitas dalykas - visų pagrindai yra nustatyti vienodi, o universitetai, mokslo įstaigos ar mokslo institucijos yra labai skirtingos. Vienose dirba tūkstančiai žmonių, kitose - šimtai, dar kitose - vos dešimt. Dirbti yra ne tos pačios sąlygos. Manau, kad naujasis įstatymas, kuris pakeis tarybų sudėtį, o atlyginimus nustatys būtent tarybos, išspręs šitą klausimą “, - žurnalistams sakė D. Teišerskytė. Ji taip pat pažymėjo, jog kad ir koks talentingas būtų žmogus, bet jis negali dirbti penkiais etatais. Dėl to, anot Seimo narės, Mokslo ir studijų įstatyme turi atsirasti darbo krūvio reguliavimas bei Darbo inspekcija į tai taip pat turėtų pažiūrėti griežčiau. Laurinavičius, Česlovas ir Sirutavičius, Vladas Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo “iki Kovo 11-osios, t. 12, d. 1. Vilnius: Baltos lankos, 2008. Recenzija žurnale „Darbai ir Dienos “(2008) PIRMOJI SĄJŪDŽIO ISTORIJA Česlovas Laurinavičius ir Vladas Sirutavičius pratęsė Lietuvos istorijos instituto projektą - parašyti naują daugiatomę Lietuvos istorijos sintezę - sukurti savotišką paminklą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Šio istorijos tomo autoriai ir recenzentai nėra išskirtiniai XX a. pabaigos istorijos specialistai, jų profesinių interesų laukas nusidriekęs nuo LDK viduramžių politinės istorijos bei XIX a. vidurio visuomenės tyrimų iki XX a. pirmos pusės diplomatijos ir tarptautinių santykių sferos. Toks autorių ir recenzentų pasirinkimas tikrai nėra smerktinas, nes kuo įvairesnės istorikų profesinės patirtys, tuo daugiau tikėtina, kad jie peržengs susiklosčiusius stereotipus ir sugebės išvengti pasikartojimų bei perpasakojimų rašant originalų tekstą. Galima teigti, kad jiems tai pavyko. Gal net kiek daugiau nei galėjo tikėtis skaitytojai, įpratę prie sintetinių istorijų, kurios dažniausiai parašytos kaip neginčytinų tiesų bei faktų rinkiniai. Istorijos autoriai elgiasi labai sąžiningai, nes pratarmėje deklaruoja, kad istorija yra jų asmeninis tekstas, kuriuo nepretenduoja į tariamą istorinį objektyvumą, o siekia pateikti vieną iš įvykių versijų, tačiau baiminuosi, jog nemažai skaitytojų nekreips į tai dėmesio. Gal dėl rinkos konjunktūros sumetimų, o gal siekiant gauti papildomą finansavimą 12-ojo tomo I dalies pavadinimas siejamas su Sąjūdžiu, nors iš esmės čia aprašomas 1987 - 1990 metų LSSR politinis gyvenimas, kur Sąjūdis tik vienas iš kelių pagrindinių veikėjų. Istorijos tekstas parašytas kaip pasakojimas apie kovas tarp trijų jėgų – SSRS centro, Sąjūdžio ir LKR. Domėjimosi LKP vidinėmis reformomis tikrai nepagailėta - apie 1 / 3 istorijos teksto skiriama komunistų veiklai ir jų santykiams su Maskva. Nereikia stebėtis, kad toks dėmesys jau sulaukė kritiškų vieno iš politikų pastabų. Suprantama, taikant šią trinarę konstrukciją istorijos įvykių eiga supaprastėja, vienų ar kitų permainų iniciatoriai lengviau identifikuojami, nekyla sunkumų charakterizuojant skirtingus laikotarpius. Deja, trinaris modelis turi nemažai trūkumų: pirma, skirtingos grupuotės LKP ir Sąjūdyje tarsi neišvengiamai priskiriamos šiose organizacijose dominuojančiai daugumai, antra, pasakojime neminimi Sąjūdžio ir naujai besikuriančių, kartais su Sąjūdžiu tiesiogiai nieko bendra neturinčių, politinių organizacijų santykiai. Iš esmės pasirinktas ne tiek probleminis, kiek chronologinis teksto rašymo principas nulėmė, kad istorija virto Sąjūdžio ir Lietuvos metraščiu. Įvykis dėstomas po įvykio, kai vieniems suteikiama daugiau dėmesio, kitiems mažiau, ir tik retkarčiais, dažniausiai skyrių pabaigoje, parašomi savotiški poskyriai, skirti problemoms aptarti. Istorijos teksto apimtis labai solidi – beveik pusė tūkstančio puslapių, tačiau net toks metraštiškas įvykių dėstymas dalį svarbių problemų paliko tik teksto paraštėse. Keista, kodėl socialinės Sąjūdžio analizės buvo sąmoningai atsisakyta, LPS struktūros raida, vidaus santykiai tarp atskirų Sąjūdžio dalių, organizacinė, finansinė ir leidybinė veikla beveik neaprašyta. Dar keisčiau, kodėl ekonominiai veiksniai palikti tik kaip politinės scenos fono detalės. SSRS ekonomikos vystymosi tempų lėtėjimas, pajamų iš eksporto žlugimas, prasiskolinimas Vakarų valstybėms - visa tai neanalizuojama. Faktinis kortelių sistemos įvedimas prie nepriteklių pratusiems Sovietų Sąjungos gyventojams ypatingu sukrėtimu gal ir nebuvo, tačiau sąlyginės gerovės ir sąlyginio pragyvenimo lygio augimo laikotarpis XX a. devintojo dešimtmečio viduryje gana staiga baigėsi. Kasdienio vartojimo prekių (pvz., muilo) ar maisto produktų (pvz., cukraus ar makaronų) trūko nuolat. Per porą metų valdančiojo režimo autoritetas arba tai, kas iš jo buvo belikę, tarp paprastų žmonių, kurie sudarė sovietinės visuomenės daugumą ir kuriems kukli asmeninė gerovė buvo svarbiau nei komunizmo statyba ar Lietuvos išvadavimas, žlugo. M. Gorbačiovo SSRS politinių reformų tikslas – transformuoti partinio vadovo valdžią sukuriant visagalio SSRS prezidento postą – liko beveik nepastebėtas. Net keista, turint omeny, kiek vietos istorijoje skirta tarptautiniams santykiams, kad neišryškintas toks svarbus Lietuvos – SSRS santykių raidai veiksnys kaip teisinis dialogas tarp Lietuvos ir Maskvos. SSRS Konstitucijos keitimas turėjo ne išplėsti respublikų teises, bet įtvirtinti dešimtmečiais susiklosčiusią sistemą, grįstą SSRS centro ir rusų dominavimu sovietinėje imperijoje, o deklaratyvias sąjunginių respublikų teises gerokai sumažinti. Lietuvos ir Sąjūdžio atsakymais į tokius siekius ar net kalbas apie juos dažniausiai būdavo bandymai šias reformas blokuoti Lietuvos įstatymais, priimtais anksčiau nei tai padarydavo Maskva (taip buvo su 70 straipsnio keitimu, taip nutiko ir priimant Kovo 11-osios aktą). Kitaip sakant, nuolatos siekta priversti SSRS vadovybę pradėti derybinį dialogą dėl Lietuvos statuso Sovietų Sąjungoje. Savo ruožtu Gorbačiovas padarė viską, kad toks dialogas oficialiu lygiu niekada neprasidėtų. Taip pat gaila, kad neatsirado istorijos puslapiuose vietos ir paprastai minčiai - 1989 - 1990 m. Sąjūdžiui Lietuvos nepriklausomybė buvo pagrindinis tikslas, dėl kurio negalimos jokios diskusijos, tuo tarpu LKP, patyrusiai visišką nesėkmę gilėjančios krizės sąlygomis savais kanalais gauti ekonominį savarankiškumą, nepriklausomybės paskelbimas buvo tik priemonė deryboms su Maskva. Poleminis publicistinis stilius suteiks gerą progą visiems, kurių nuomonė nesutaps su istorijos autorių nuomone, kritikuoti ir juos pačius, ir 12-ąjį Lietuvos istorijos tomą. O progų kritikuoti tikrai yra. Kai kurie teiginiai gana ginčytini, pavyzdžiui, sakinys: Sąjūdžio „Iniciatyvinė grupė, galima sakyti, atstovavo Tarybų Lietuvos identitetui “. Laikraščio eseisto tevertos pastabos, kad paminklo Taravos Anikei atstatymas Klaipėdoje - „lyg ir teikė viltį, kad prasidėjęs taikus Vokietijos „grįžimas “į Europą nepaliks nuošalyje ir Lietuvos “. Pradėti antrąjį istorijos skyrių primenant skaitytojams, kad, pasak Šventojo Rašto, „pradžioje buvo Žodis “- išties originalus, laikraštininko plunksnos vertas sumanymas, kaip ir pasvarstymai apie tai, kaip Gorbačiovo nuomonę apie lietuvius paveikė ligoto žmogaus išpuolis prieš Rembrandto paveikslą. Pernai „Lietuvos žiniose “išspausdinta R. Ozolo nuomonė apie Jono Pauliaus išrinkimo aplinkybes, vargu ar yra istoriko dėmesio vertas tekstas. Ką turėtų reikšti kai kurios metaforos, sunku pasakyti net profesionaliam istorikui. Pavyzdžiui, pasakojant apie konfliktą tarp Sąjūdžio ir LTSR AT, atsisakiusios priimti Konstitucijos pataisas, kurios įtvirtino Lietuvos įstatymų pirmenybę prieš TSRS įstatymus, situacija lyginama su 1920 m. L. Želigovskio invazija, per kurią, pasak istorijos autorių, „lietuvių „reali politika “prieš lenkus buvo patyrusi visišką fiasko “. Gali būti, kad tokie „pasažai “yra skubėjimo pasekmė - istorija parengta LPS įkūrimo dvidešimtmečio progai paminėti. Tai liudytų ir tam tikras techninis neišbaigtumas - tekste painiojami Paleckio inicialai, 42 puslapyje vietoj Antano atsirado kažkoks J. Sniečkus. Be noro polemizuoti, diskutuoti, svarstyti ir siūlyti skaitytojui savo pastabas, istorijoje gana ryškus Sąjūdžio ir LKP priešpriešos aprašymas, akivaizdžiai pasirenkant vieną iš šių politinių jėgų kaip istorijos pagrindinį teigiamą personažą. Nors kaltinti istoriją, kad ji yra kokių nors komunistų istorija būtų netikslu, tačiau kartais matyti, kad tekste vyrauja nuotaikos, (perfrazuojant lietuvišką pasaką) ką Brazauskas padarys - viskas bus gerai. Ir bandymas pradėti represijas prieš 1988 vasario LKP CK plenume, atsisakymas keisti Konstitucijos 6 straipsnį ir neslepiamas kolaboravimas su Maskva - viskas pasirodo buvus išmintingos komunistų vadovybės politika, kuriai priešinama amžinai klystančio, ne laiku ir ne vietoje veikiančio Sąjūdžio politika. Konfliktai su LKP vadovybe dėl Konstitucijos 70 straipsnio „nerealūs, nepolitiški, avantiūristiniai “. Tačiau kaltinimai avantiūrizmu išnyksta, kai LTSR AT po pusmečio šį ir kitus Konstitucijos straipsnius pakeičia. Negana to, pasirodo, kad 1990 vasarą Sąjūdis „buvo jau atlikęs savo uždavinį – informavęs Sąjungą apie Lietuvos teises ir ties tuo tarsi sustojęs “. Pagaliau iš istorijos galima sužinoti, kad 1989 m. vasarą LLL, LDP bei Sąjūdžio vietinės organizacijos tapo labai radikalios ir net ėmė kelti šūkius dėl kolonistų iškraustymo, sovietų armijos išvedimo ir LKP kolaborantų teismų - visa tai „kūrė Lietuvoje ypatingą - beveik sprogstamą įtampą “. Tokiomis baisiomis aplinkybėmis autoriams beliko pasidžiaugti, kad „nekilo kokių nors didesnio masto fizinių susidūrimų, muštynių, pogromų ar panašių incidentų “. Nuo 1989 metų rudens jau ir Sąjūdyje „reiškėsi netolerancija “, „iš tikrųjų ryškėjo nedemokratinės apraiškos “; tik dėl to, kad iš Sąjūdžio buvo išstumta pora politinių perėjūnų, persiorientavusių į LKP. 1990 m. pradžioje dėl Sąjūdžio poveikio įsigalėjo „gorbofobinės “tendencijos, Lietuvoje jau reiškė požymį absurdiško komplekso, pavojingai vedančio į izoliaciją “. Jei bent kas nors panašaus būtų parašyta apie LKP, tai gal galima būtų manyti autorius esant ypač kritiškus, tačiau LKP, kaip jau minėjau, viską dariusi gerai ir jos politikoje viskas buvo puiku. Kitas ryškus istorijos bruožas yra Vilniaus centrizmas - viskas Lietuvoje vyko Vilniuje ir Vilniaus apylinkėse. Keturi puslapiai, skirti visų Lietuvos Sąjūdžio tarybų veiklai, pernelyg kuklus bandymas apžvelgti Sąjūdžio kaip masinio judėjimo genezę. Kaip Vilniuje parašytoje istorijoje Kaunui labai „pasisekė “- keturiose ar penkiose vietose paminėti radikalai iš Kauno, nors kas jie tokie ir kodėl taip elgėsi, skaitytojui belieka tik spėlioti. Tuo metu kiti Lietuvos sąjūdiečiai istorijos puslapiuose aprašyti, kaip beveidė pasyvi minia, kuri su dainomis ir vėliavomis pasirodo tik masiniuose renginiuose, visai kaip prastos operetės svečiai, išeinantys į teatro sceną paskutiniajame spektaklio akte per vestuvių puotą. Šio istorijos tomo bruožai greičiausiai buvo nulemti ne tiek jos autorių pozicijos, kiek šaltinių pobūdžio. Normalus XX a. pabaigos Lietuvos istorijos šaltinių rinkimas, jų saugojimas ir aprašymas ne tik kad nėra patenkinamas, jis, galima sakyti, nėra net normaliai prasidėjęs. Dėl to gana lengva nuslysti į tik vieno ar dviejų šaltinių kompleksų naudojimą, nuošalėje paliekant išskaidytus ar sunkiau pasiekiamus rašytinius šaltinius. Dar blogiau nutiko su interviu metodu gaunama informacija. Ne visai aiškūs ir kriterijai, kuriais remiantis rinkta ar nerinkta informacija iš šiuo metu aktyviai veikiančių 1985 - 1991 m. įvykių liudininkų. Jei jau užsimota pasidomėti ir skirti ištisą poskyrį, kodėl gi J. V. Paleckis pasirašė Gotlando memorandumą, tai gal apie tai vertėjo jį patį paklausti per interviu. Taip pat galima pasigesti paaiškinimo, kodėl autorių interviu imti iš A. Brazausko ir L. Šepečio, o su V. Landsbergiu ir jo artimiausiais bendražygiais to padaryti nesiteikta. Interviu daugiausia imta iš veikėjų, susijusių su LKP, arba iš tų politikų, kuriuos simpatijomis V. Landsbergiui sunku „apkaltinti “. Apskritai šaltinių proporcijos gana įdomios, nes daugiausia naudotasi politinių Sąjūdžio priešų pateikta informacija, mažai rūpinantis jos patikimumu. Matyt, kad su tokia šaltinių baze kitokio teksto, nei parašė istorikai, sukurti ir nebuvo įmanoma. Nors kaltinti, kad kelių šimtų vienaip ar kitaip su Sąjūdžio veiklos laikotarpiu susijusių tekstų jūroje nebuvo panaudota nė viena knyga, būtų nekorektiška, tačiau keli trūkumai tiesiog krinta į akis. Turint omenyje, koks didelis vaidmuo istorijoje skiriamas Rusijos įtakai, A. Jakovlevo, J. Gaidaro ar net M. Gorbačiovo tekstų irgi galima pasigesti. Vizualus istorijos teksto panašumas į mokymuisi skirtą knygą autorių sukuriamas nuolat pabrėžiant vienus ar kitus teiginius, knygos puslapiuose paryškinant atskiras frazes, sakinius. Specifiniai terminai, sąvokos, svarbesni įvykiai, žmonių pavardės - visa tai išskiriama tarsi mokykliniame vadovėlyje. Kartais šie akcentai dėliojami masiškai — neparyškintam ar neakcentuotam tekstui kai kuriuose puslapiuose lieka labai mažai vietos. Keista, bet tokio akcentavimo nevengiama ir svetimose citatose, o mokslinėje literatūroje įprastos pastabos, kas išryškino vieną ar kitą teiginį - citatos autorius ar istorikai, dažniausiai nėra. Turint omenyje, kad vienu iš istorijos recenzentų buvo žymus Lietuvos „valstybininkas “, baisu, jog servilizmu pagarsėjusi Švietimo ministerija nesiimtų perkurti mokyklinių programų remdamasi šios istorijos mintimis. Tikrai nesinori valstybinių istorijos egzaminų teste pamatyti tokius klausimus: išvardykite, ką blogo padarė Lietuvos visuomenei V. Landsbergis, arba kodėl avantiūristinė Sąjūdžio veikla trukdė išmintingai LKP politikai? Kastytis Antanaitis Kuo žymi balandžio 15-oji Balandžio 15-oji Lietuvos istorijoje 1999 m. tarptautinėje konferencijoje Klaipėdoje „Regioninis transporto integravimas “penkiolikos šalių atstovai nagrinėjo Baltijos ir Europos ekonominės sąveikos galimybes. Konferencijoje dalyvavo Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos prezidentai. 2000 m. Vilniaus arkikatedroje vyko Atgailos ir atsiprašymo pamaldos. Lietuvos katalikų Bažnyčia, sekdama Šventojo Tėvo pavyzdžiu, pirmą kartą valstybės istorijoje krikščioniškosios bendruomenės vardu atsiprašė už praeities klaidas. 2004 m. NATO Vyriausiosios jungtinių pajėgų būstinės Europoje vadavietėje, Belgijos Monso mieste, įvyko iškilminga septynių naujų Aljanso narių, tarp jų ir Lietuvos, vėliavų pakėlimo ceremonija. Balandžio 15-oji užsienio istorijoje 1452 m. gimė italų renesanso epochos tapytojas, skulptorius, mokslininkas ir inžinierius Leonardas da Vinčis. 1755 m pasirodė anglų poeto, žurnalisto ir leksikografo Samuelio Džonsono garsusis žodynas. 1912 m. per pirmąją kelionę, susidūręs su ledkalniu, nuskendo keleivinis laineris „Titanic “. Žuvo 1523 iš 2200 keleivių ir įgulos narių. 1923 m. Niujorko „Rialto “teatre Li De Forestas žiūrovams pademonstravo pirmąjį įgarsintą kino filmą. 1968 m. du automatiškai valdomi sovietų Žemės palydovai „Kosmos 212 “ir „Kosmos 213 “kosminėje orbitoje surado vienas kitą ir automatiškai susijungė. 1980 m. mirė prancūzų filosofas, rašytojas ir poetas Žanas Polis Sartras. 1964 metais jis buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija, tačiau atsisakė ją priimti. 1989 m. perpildytame Šefildo „Hillsborough “futbolo stadione per riaušes ir kilusią paniką žuvo 96 žmonės. 1990 m. mirė Švedijoje gimusi kino žvaigždė Greta Garbo. 2005 m. šešių aukštų Prancūzijos viešbutyje kilus gaisrui žuvo 23 žmonės, 11 iš jų - vaikai. Gaisrą netyčia sukėlė jauna moteris po barnio su savo vaikinu. Bažnyčiomis susirūpino sostinės gidai Aštuoni Vilniaus gidai, neapsikentę dėl aižėjančių Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios sienų, surengė akciją, kuria siekė atkreipti dėmesį į griūvantį sostinės paveldą. Gidai sukvietė turistus į nemokamą ekskursiją, pasakojo apie Švč. Trejybės bažnyčią ir kvietė aukoti jai atnaujinti. Galimybe pasivaikščioti po retai duris atveriančią Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčią susigundė keli šimtai istorijos mėgėjų. Ekskursijos buvo vedamos lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir prancūzų kalbomis. Kiekvienas turistas buvo prašomas į aukų dėžutę įmesti tiek pinigų, kiek norėtų. Po akcijos jos organizatoriai sakė surinkę per 2300 litų. Akciją “Paremkime griūvančias bažnyčias” inicijavusi gidė Danutė Čornij sakė, kad šios lėšos bus skirtos Šv. Luko koplyčios atnaujinimo projektui rengti. “Dabar ji yra įskilusi - žioji maždaug 5 cm plyšys. Jeigu koplyčios nesustiprinsime, ji tuoj nugrius”, - pabrėžė D. Čornij. Per pusantros valandos vykusią ekskursiją turistai pasivaikščiojo po beveik visą unitų vienuolijos kompleksą. Akcijos organizatoriams nebuvo leista turistų įsivesti tik į ISM aukštosios mokyklos išsinuomotą komplekso pastatą. Turistai galėjo apžiūrėti bažnyčioje sukabintus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos vaikų piešinius, pasiklausyti choralinės muzikos, atliekamos vienuolių unitų iš Lvovo. Viduramžius menanti Švč. Trejybės bažnyčia - didžiulis kontrastas išnuomotiems ir rekonstruotiems komplekso statiniams. Bažnyčia, kurioje dabar tvarkosi keturi unitų vienuoliai, yra visiškai apleista. Jos viduje stūkso pastoliai, statybinės atliekos. Gidė D. Čornij aiškino, kad tai beveik dvidešimties metų senumo pradėto remonto liekana. 1990 m. buvo parengtas bažnyčios atnaujinimo projektas, tačiau negavus finansavimo ji taip ir liko dešimtmečius apleista. „Bažnyčia priklauso unitams, bet jie neturi lėšų jai atnaujinti. Ši vienuolija yra dalis Ukrainoje, Lvove, esančio vienuolyno. Vilniaus miesto lėšomis atnaujinti tik vartai į kompleksą. O mes, gidai, esame aktyvūs žmonės, tad tikimės, kad žmonėms turi įtakos tai, ką mes kalbame. Bent taip galime prisidėti prie šios bažnyčios išsaugojimo”, - kalbėjo D. Čornij. Gidė pabrėžė, kad akcijos tikslas nebuvo surinkti kuo daugiau pinigų: „Siekėme atkreipti žmonių dėmesį, papasakoti apie unitų bendruomenę. Skundžiamasi, kad nieko negalima daryti, kol negautas finansavimas, bet iš tikrųjų reikia klausti kitaip: ką kiekvienas galime padaryti dėl to, kas Vilniuje brangu”. Tai jau antroji Vilniaus gidų organizuojamos akcijos dalis. Vasario 16-ąją gidai kvietė turistus apžiūrėti. Tada surinkta apie 4 tūkst. litų. Akcijos iniciatoriai teigė, kad tuokart akcija pagreitino lėšų skyrimą, o surinktieji 4 tūkst. litų bus pridėti prie šių lėšų. Kitąmet gidai istorijos mėgėjus vėl ketina sukviesti į Švč. Trejybės bažnyčią. Apie unitus Unitai - Rytų apeigų katalikai, jų religinė bendruomenė gyvuoja nuo 1596 m. Bresto unijos. 1839 m. Rusijos caras sujungė unitų ir stačiatikių bažnyčias, tuo iš esmės sunaikindamas ekumeninės dvasios idėją Rytų apeigų krikščionis integruoti į visavertį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenimą. Šį juodą caro darbą brutaliausiais metodais Vakarų Ukrainoje užbaigė Stalinas. Tik dabar atsikuria ši šimtamečių tradicijų bendruomenė, vėl bažnyčios steigiamos. Unitams priklauso Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje, esanti greta Aušros Vartų. Parengta pagal dienraštį „Respublika” Valstybės biudžetas - nuomonių sūkuryje Finansų ministras Algirdas Šemeta vakar Seimui pristatė patikslintą šių metų biudžeto projektą, kuriuo siūloma apkarpyti biudžeto išlaidas 3,3 mlrd. litų. Kad išlaidas reikia mažinti, sutinka visos Seimo frakcijos, bet jų atstovai abejoja, ar siūlomas taupymas yra teisingai nukreiptas. Vyriausybė siūlo sumažinti valdžios sektoriaus deficitą 3,315 mlrd. litų, arba 3,3 procento BVP. Projekte numatyta, kad į nacionalinį biudžetą, be ES paramos lėšų, 2009 m. įplauks 20 316,5 mln. litų pajamų. Tai būtų 16,2 proc. mažiau, negu buvo planuota gruodį. Į savivaldybių biudžetus numatoma gauti 3854 mln. litų, arba 9,5 proc. mažiau, negu buvo patvirtinta. Ministras pristatydamas teigė, kad nesiimant biudžeto karpymų fiskalinis deficitas šiemet gali siekti 8 proc. BVP. Tokiais gąsdinimais tiki ne visi. „Respublika” pasidomėjo, ką apie pateiktą biudžeto projektą mano Seimo skirtingų frakcijų atstovai. Laimontas DINIUS - Tautos prisikėlimo partijos frakcijos seniūnas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys: Esminis momentas yra totalūs karpymai, ypač susiję su investicijų programa. Dalis požiūrių mums yra sunkiai priimtini ir per mažai argumentuoti. Teiksime keletą savo pataisų, pradedant nuo akcizų mažinimo. Rodikliai juk rodo, kad padidinus mokesčius tik sumažėjo jų surinkimas. Įdomus yra požiūris, kad reikia išsaugoti socialiai jautrias pozicijas. Tai reiškia, kad verslo sąskaita, dirbančių žmonių sąskaita bus bandoma taupyti vadinamosiomis socialinėmis programomis. Tas kelias veda tik į viena - birželio mėnesį mes grįšime atgal ir tada kyla klausimas: kur mes žygiuojame. Manau, kad sunkindami žmonėms gyvenimus mes jų neišgelbėsime. Kęstutis GLAVECKAS - Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas: Situacija iš principo yra bloga ir pas mus, ir pasaulyje. Ji vis dar blogėja. Siūlomos korekcijos yra neišvengiamybė, o ne savižudybė. Manau, kad valstybė, mažindama sąnaudas, daro tai, ką ir reikia daryti einant į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Pabrėšiu, kad kol kas mes tikrai nenorime eiti į TVF. A. Kubilius labai teisingai elgiasi bandydamas mažinti sąnaudas, bet yra dvi pusės - kai mažini sąnaudas, sumažini ir pajamas. Deja, tokia yra neišvengiamybė, bet galvojame, kad investicinės programos, kurios yra numatomos verslui skatinti, turėtų kompensuoti ekonomikos recesiją ir rudenį galbūt pavyks sustoti kritus. Valentinas MAZURONIS - Frakcijos „Tvarka ir teisingumas” seniūnas, švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, kandidatas į prezidento postą: Ponas Šemeta siūlo nukirpti per 3 mlrd. ir jau užsimena, kad po šio ketvirčio bus kerpami dar du. Iš esmės nėra jokių realių žingsnių, realių programų, kaip padaryti, kad ekonomika atsigautų ir prasidėtų priešingi dalykai. Pristatytas biudžeto koregavimas biudžeto karpymas su buhalterio žirklėmis, manau, toliau stumia mūsų valstybę į dar didesnę duobę. Mes galime į bedugnę kristi pirmieji arba paskutiniai ir taip pat iš jos ropštis. Pagal dabartinę politiką, mes krisime pirmieji ir giliausiai. Pagrindinis šiandienos klausimas: kas turėtų įvykti Lietuvoje, kad A. Šemeta prisiimtų atsakomybę už valstybės vedimą netinkamu keliu ir atsistatydintų? Jurgis RAZMA - Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas, Ekonomikos komiteto narys: Teigiamų emocijų nekyla dėl tokio masto taupymo pasiūlymų, bet aš įsivaizduoju, kad Vyriausybė atsakingai įvertino visas kitas taupymo galimybes ir nėra geresnių išeičių. Tai nebus lengva. Iki birželio bus aiškesnės tendencijos, gal kartais įvyks stebuklas ir nereikės daugiau teikti naujo biudžeto mažinimo varianto. Dabar reaguojame į tai, ką turime šiandien. Atidėliojimas iki birželio apsunkintų deficito mažinimą, dabar bent jau sėkmingai svarstant pagal patvirtintą grafiką galime tikėtis, kad pakeitimai įsigalios nuo birželio 1 d. Jeigu pradėtume svarstyti birželį, tai jie įsigaliotų geriausiu atveju nuo liepos 1 d. Manau, kad gerai, jog Vyriausybė daro tai, ką galima ir reikia daryti šiandien neatidėliodama. Galvoju, kad ir anksčiau reikėjo teikti pakeitimo projektą. Loreta GRAUŽINIENĖ - Darbo partijos frakcijos narė, Audito komiteto pirmininkė, kandidatė į prezidento postą: Vyriausybė nesupranta, kad eina klaidingu keliu finansų politikoje. Kol jie girdės tik save, mes galime mažinti biudžetą kiekvieną mėnesį, kol jame liks nulis. Jeigu Vyriausybė žino, kad birželį vėl reikės teikti naują projektą, o šio svarstymas nusitęs iki gegužės, tai kam reikia taip žaisti? Tai - nenaudinga valstybei. Užkliūva daug punktų - iš esmės su biudžeto paketu turėjo ateiti mokesčių įstatymo pataisos ir tol, kol neatlaisvins smulkaus ir vidutinio verslo, nieko nebus. Vyriausybė turi suprasti, kad ne mokesčių didinimas popieriuje pajamas surinks, o verslas savo įmokomis tai gali padaryti. Jeigu žlunga gamybinės įmonės, sukurti gamybinę vietą mums reikės labai daug pastangų, kad pritrauktume investicijas į Lietuvą. Visiškai nėra galvojama apie ekonominius procesus. Žilvinas ŠILGALIS - Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas, Biudžeto ir finansų komiteto narys: Natūralu, kad išlaidas reikia mažinti, tam mes pritariame, bet yra dalykų, dėl kurių turime kiek kitokią poziciją. Reikalinga diskusija dėl valstybės investicijų programos mažinimo, nes taip, kaip tai yra pateikiama dabar, nėra gerai. Manome, kad prioritetas turėtų būti darbo vietų išsaugojimas bei bendro vidaus produkto (BVP) didinimas. Manome, kad nėra teisingas žingsnis mažinti atskaitymus į pensijų fondus. Vieną kartą tai jau buvo padaryta, tai kur ta riba? Nemanome, kad šį biudžetą reikėtų tvirtinti skubos tvarka, kaip to prašo konservatoriai. Žinome praėjusių metų gruodžio mėnesio darbus, tada A. Kubilius pripažino klaidas... Bet skubėdami dabar vėl neišvengsime klaidų. Algirdas BUTKEVIČIUS - Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas, kandidatas į prezidento postą: Turi būti orientuojamasi į darbo vietų išsaugojimą arba kaip padėti žmogui išgyventi sunkų finansinį laikotarpį. Tai reiškia, kad kai kurios programos turėtų būti numatytos kaip prioritetinės ir daugiau lėšų skirta infrastruktūrai, o ne visas programas pradėti mažinti po 50 proc. ar iki 100 proc. Reikia daugiau kūrybiškumo, kad žmonėms galima būtų pasakyti, kad tos ar anos programos atneš papildomų pajamų, o ne kalbėti tik apie tai, kokias turime pajamas, jas sumažiname, nes galime tik finansuoti. Vis dėlto reikia galvoti, kaip išsaugoti darbo vietas. Jas išsaugoti galima ten, kur yra imlūs darbai - kalbėjo apie gyvenamųjų namų renovavimą, dabar tos diskusijos nutilo. Egidijus Barcevičius ir Dovilė Žvalionytė (moksliniai redaktoriai), Užburtas ratas Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija Viešosios politikos ir vadybos institutas, Vilnius: Vaga. Recenzija žurnale „Politologija “(2012 4) Žvilgsnis į nusisekusią migraciją Šiuolaikinės lietuviškosios emigracijos mastai kelia valstybės ir daugelio viešosios politikos praktikų susirūpinimą, todėl neatsitiktinai pats tarptautinės migracijos fenomenas tampa socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimų aktualija. Migracijos problematika, tiksliau, jos keliami iššūkiai valstybei ir tautai patenka ir į Lietuvos mokslo tarybos strateginių krypčių sąrašą, kartu atsiduria daugelio tyrimų projektų akiratyje. Ši tarpdisciplininio mokslo aktualija yra ir recenzuojamos knygos pagrindinis nagrinėjamas objektas, pakankamai novatoriškai pasirinkus būtent grįžtamąją migraciją. Knyga paremta išankstiniu jos autorių (viso būrio jaunųjų mokslininkų, atstovaujančių Viešosios politikos ir vadybos institutui) įsitikinimu, kad „emigracija nėra vienos krypties eismas, nes didelė dalis migrantų [svarbu, kad pradedamas vartoti būtent šis visapusišką migravimą apimantis terminas – V. Č.] išvyksta laikinai ir sugrįžta, nors kai kurie emigruoja pakartotinai ir vėl sugrįžta net po keletą kartų “(p. 8). Šis įsitikinimas kartu yra taiklus šiuolaikinio, beje, ir Lietuvoje vis labiau pripažįstamo, transnacionalinio požiūrio į migraciją pasirinkimas, kai taikant transnacionalizmo paradigmą migracija matoma ne per iki šiol bent jau sociologijoje ir ekonomikoje buvusius įprastus (beje, rutiniškai ir šiame darbe neapeinamus) „stūmos “– „traukos “veiksnius, o kaip kilmės šalies ir tikslo šalies sąveika, iš anksto migrantų nelaikant atsiribojusiais nuo kurios nors jų, o būtent palaikančiais ir mezgančiais ryšius tarp abiejų. Vis dėlto pagrindinis dėmesys knygoje yra skiriamas ne apskritai migracijai, o grįžtamajai ir pakartotinei jos formai, bandant aprėpti jos mastą, struktūrą, ją skatinančius ir ribojančius veiksnius. Tačiau demografinių charakteristikų nustatymu tyrime neapsiribojama, o siekiama atsakyti į klausimą, „kokia dalis išvykusiųjų neišnaudoja savo turimos kvalifikacijos ir užsienyje dirba žemesnės kvalifikacijos darbus “ir kokią tai daro įtaką išvykusiųjų pajamoms, žmogiškajam kapitalui ir galimybėms grįžti (p. 8). Kitaip tariant, ar grįžta tie, kuriems nepasisekė, ar tie, kurie pasiekė, ko norėjo. Tam panaudojama knygos pavadinime esanti metafora – „užburtas ratas “, kuri kartu yra ir atsakymas – tai priklauso nuo to, kaip jis pasisuko. Žodžiu, šia žaisminga metafora bandoma perfrazuoti visą šiuolaikinės lietuviškosios migracijos fenomeną, ir tai gana įtikina. „Užburtą ratą “sudaro ir sėkmingi, ir nesėkmingi atvejai, nors abi knygos hipotezės „tendencingai “projektuoja teigiamą „rato “pusę, visoje knygoje netrūksta išsamių diskusijų apie „neigiamą “jo pusę, ypač analizuojant viešąjį diskursą bei daugumos grįžusiųjų teiginį, kad „emigracijos patirtis neturėjo jokios įtakos ieškant darbo grįžus “(p. 77). Tad atrodytų, kad knygoje daugiausia dėmesio skiriama pačiam sugrįžusiojo fenomenui, siekiant nustatyti, ar „nusisekėliai “, ar „nenusisekėliai “sugrįžta, taip pat sugrįžusiųjų prisitaikymui, integracijai ir pakartotinei migracijai. Tam ambicingai pasitelktos viename tyrime retai pasitaikančios mikro- ir makroekonominė, viešosios politikos ir viešojo diskurso, taip pat žmogiškojo kapitalo analizė. Apskritai pažymėtini gausūs knygos pranašumai. Joje įtikinamai pateikiamas – pailiustruojamas empirinių tyrimų duomenimis ir apie jį diskutuojama – iškalbingas faktas, kad dauguma išvykusiųjų (nors ir kaip rezervuotai žiūrėtume į tai, kad prie pastarųjų priskiriami visi, kurie bent pusmetį buvo pagyvenę užsienyje) savo išsilavinimą ir kvalifikacijas gerokai patobulino. Labai inovatyvus šio tyrimo aspektas – tarptautinis migracijos tyrimų kontekstas. Autoriai, pažymėdami, kad „iki šiol vykdyti tyrimai paprastai apsiriboja Lietuvos atvejo studija, todėl trūksta tyrimų išvadų kontekstualizavimo tarptautiniu ar regioniniu mastu “, įsipareigoja remtis „panašius gyventojų judėjimo procesus patiriančių kitų šalių, visų pirma, Vidurio ir Rytų Europos valstybių patirtimi “. Kiek tai plačiai pavyksta…, tačiau pats lyginimo faktas rodo tyrinėtojų kvalifikaciją ir novatoriškumą. Pabrėžtina, kad knygos struktūra nuosekli – pradedama nuo teorijų apžvalgos, metodologijos, konceptualaus tyrimo modelio pristatymo, pereinama prie grįžtamosios migracijos demografinių statistinių parametrų ir tendencijų nuženklinimo. Empirinė tyrimų medžiaga analizuojama per žmogiškojo kapitalo prizmę, makroekonominius veiksnius, Lietuvos atvejį 29 Europos valstybių kontekste. Nuo Lietuvos migracijos politikos analizės pereinama prie migrantų įvaizdžio diskursų analizės, jų „portretų braižymo “ir požiūrių į juos viešojoje erdvėje nagrinėjimo. Baigiama išsamiomis išvadomis ir įspūdingu literatūros sąrašu, įrodančiu neabejotiną tyrimo visapusiškumą ir tiriamo reiškinio išmanymą. Labai patrauklu, kad jau knygos pradžioje skaitytojas supažindinamas su „svarbiausiomis išvadomis “ir jau iš anksto galima pastebėti, kad šis tyrimas nustatė bendrąsias lietuviškosios migracijos tendencijas, pavyzdžiui, kad „ketinantys sugrįžti į Lietuvą migrantai yra daug labiau linkę pabrėžti asmeninius sugrįžimo motyvus, tokius kaip „namų / šeimos bei kultūrinės aplinkos ilgesys “, kurie koreliuoja, pavyzdžiui, su VDU Socialinės antropologijos centro atliktais tyrimais (Čiubrinskas 2011). Beje, įžvalgiai pažymima, kad neketinantys grįžti apeliuoja į nuo jų „nepriklausančius “– struktūrinius veiksnius. Konceptualusis tyrimo modelis, viena vertus, remiasi klasikiniu stūmos / traukos svertų taikymu, kai nagrinėjamas „nesėkmingas užburtas ratas “ir „nenusisekėliai “yra traktuojami kaip priklausantys nuo socialinio ekonominio konteksto kilmės ir tikslo valstybėse bei nuo migracinio tinklo efektų (p. 39). Kita vertus, pagal racionalaus pasirinkimo strategijas ir pritaikant žmogiškojo ir socialinio kapitalo teoriją „sėkmingo užburtojo rato “atvejais „nusisekėliai “yra matomi kaip veikėjai – savo laimės kalviai. Tad susidaro įspūdis, jog darbo konceptualusis modelis yra gana lankstus, kad aprėptų platų migracinių realijų spektrą. Apskritai svarbu, kad iškeliamas „žmogiškasis faktorius “, t. y., siekiant nustatyti grįžtamosios migracijos priežastis, į migraciją žiūrima per veikėjo – pasirenkančio tam tikras veiklos strategijas, prizmę, o ne prioretizuojami vien struktūriniai veiksniai – ekonominė situacija kilmės ir tikslo valstybėse ar viešosios politikos priemonės bei viešoji nuomonė migrantų atžvilgiu. Žodžiu, knyga pasižymi lanksčiu ir novatorišku, labiau migrantą, o ne socialinę struktūrą matančiu požiūriu, bent jau hipotezių kėlimo lygmeniu. Lankstų konceptualųjį tyrimo modelį, atrodytų, atitinka ir metodologija, štai p. 12 teigiama, kad „derinome įvairius kiekybinių ir kokybinių duomenų rinkimo metodus “. Iš tiesų tyrime akivaizdžiai dominuoja kiekybinė analizė, o šalia jos figūruojanti diskurso analizė neatstoja kokybinės metodologijos panaudojamumo galimybių. Kokybinė metodologija konkrečių informantų atžvilgiu tik „prašmėžuoja “ir knygoje niekur neapibūdinta (įskaitant ir specialiai tyrimo metodologijai skirtame priede „Tyrimo metodologiniai sprendimai “), nors probėgšmais yra taikyti giluminių interviu ir kiti metodai. Vis dėlto metodologiniu knygos pranašumu laikytinas bandymas derinti makro- ir mikrolygmens tyrimus. Kiek tai pavyksta recenzentui, kadangi jis nėra makroanalizės žinovas, sunku spręsti, tačiau bet kuriuo atveju imponuoja kiekybinių duomenų gausa, nes atliktos dvi reprezentatyvios apklausos, o tai puikiai pasitarnavo renkant duomenis apie grįžusiųjų demografines charakteristikas ir gyventojų nuostatas dėl emigracijos. Kita vertus, griežtai laikantis statistinio reprezentatyvumo, viename tyrime imti emigracijoje buvusieji metus ir daugiau, visuose kituose – pusę metų. Pačių autorių pripažįstama, kad tai per maži laikotarpiai migracinėms patirtims tirti. Tad klausimas, ar iš viso buvo metodologiškai tikslinga imties grupes migrantų tyrimams sudaryti iš asmenų, kurie tik pusę metų buvo išvykę, tai pagrindžiant Lietuvoje nusistovėjusia ir statistikoje naudojama tvarka, juolab kad patys autoriai kritikuoja tokį imties sudarymą. Kyla ir dar keletas bendro pobūdžio klausimų. Pirmiausia – ar buvo tikslinga šalia kitų teorinių prieigų naudoti pačių autorių kritikuojamą tradicinį migracijos teorizavimą per stūmos / traukos veiksnių prizmę, jeigu p. 172 pripažįstama, kad nėra tikslios išvykusiųjų sociodemografinės charakteristikos, todėl neįmanoma jų reprezentatyvi apklausa. Antra, knygoje pasigendama detalesnio grįžtamosios migracijos konteksto pristatymo, t. y. kaip konkrečiai konkrečiose situacijose tatai priimama aplinkinių žmonių. Šitai, manytume, patikslintų žiniasklaidos ir viešosios nuomonės duomenis, kurie gana išsamūs. Trečia, pasigendama sezoninės migracijos aptarimo. Termino „emigrantas “atmetimas – pastebėtas viešajame diskurse ir iš informantų interviu – rodytų būtinybę vartoti sezoninės migracijos terminą. Apskritai stinga terminijos, kartu ir sistematikos grįžtamosios apykaitinės migracijos įvairovei įvardyti. Atskiro dėmesio vertos abi knygoje nužymėtos hipotezės. Pirmoji teigia, kad migracija yra migranto gyvenimo investicija, antroji – kad grįžusieji integruojasi sėkmingai. Pagrindas abiem hipotezėms pasitvirtinti – knygoje aiškiai įrodytas argumentas – absoliuti dauguma migracijos patirtį turinčiųjų padidino savo žmogiškąjį ir socialinį kapitalą. Tiesiogiai antroji hipotezė – grįžusieji integruojasi sėkmingai – to neįrodė, tačiau ir nepaneigė, ir galiausiai netiesiogiai patvirtino. Nors pagrindinis grįžtančiųjų atsakymas – „migracijos patirtis neturėjo įtakos “įsidarbinimui Lietuvoje, vis dėlto labai gerai išdėstyti ir pakomentuoti tyrimo duomenų niuansai ir detalės rodo ką kita – nors užsienyje įgyta patirtis įsidarbinant Lietuvos darbo rinkoje nelaikoma pranašumu, grįžusieji uždirba daugiau, nei migracijos patirties neturintieji (p. 178). Tad antroji hipotezė vis dėlto, nors ir netiesiogiai, – pasitvirtina. Pirmoji hipotezė, atrodytų, nereikalauja įrodymų, nes tai gali būti a priori laikoma ekonominės migracijos ašimi, tačiau kur kas svarbiau, kas už to slypi, kokie žmogiškieji veiksniai. Šiai hipotezei įrodyti pasitelkiamas racionalus planų, strategijų ir motyvacijos spektras, o mažiau dėmesio susilaukia veiksniai, lūkesčiai ir gana nepakankamai – jausmai (ypač nostalgijos jausmas). O juk knygoje aiškiai įrodoma, kad pagrindinis grįžimo veiksnys – „noras gyventi savo kultūrinėje aplinkoje “ir namų (plačiąja prasme) ilgesys. Pačiose knygos išvadose vis dėlto pasigendama visapusiško atsakymo į hipotezių (ne)pasitvirtinimą. Tai natūralu dėl išorinių apribojimų tyrimui, nes, nesant išvykusiųjų statistikos, negalima reprezentatyvi jų apklausa, nustatanti, „kokie išvykusieji grįžta “, t. y. kiek, pavyzdžiui, jie sukaupę žmogiškojo kapitalo, palyginti su negrįžtančiaisiais. Būta ir vidinių apribojimų. Svarbiausia, kad šiame darbe pabandyta apčiuopti bendrąjį grįžtančiosios migracijos kontūrą ir tatai pavyko nustačius: pirmiausia – grįžimo motyvaciją, t. y. grįžimą skatinančius motyvus: namų ilgesys, stūma, trauka ir pasiekti buvimo užsienyje tikslai. Nors toks motyvacijos suskirstymas gali būti ginčijamas, nes, pavyzdžiui, „namų ilgesys “(knygoje aiškiai įrodytas kaip svarbiausias motyvas) gali būti laikomas pagrindine traukos faktoriaus dalimi. Tačiau taip žiūrėdami darsyk įrodytume tradicinio teorinio požiūrio į migraciją per stūmos / traukos veiksnius nepakankamumą tiriant šiuolaikinę migraciją. Juk p. 169 aiškiai sakoma, kad „siekėme patikrinti, kiek išvykimą ir sugrįžimą lemia ne ekonominiai motyvai “, t. y. ekonominio sunkmečio nepaisantys procesai ir asmeninė motyvacija. Tas darsyk rodytų kokybinių tyrimų ir transnacionalizmo požiūrio svarbą ir panaudojimo perspektyvumą. Antra – grįžtamosios migracijos tendencijas, susijusias su pakartotiniu migravimu, – jos puikiai apčiuoptos, tačiau apykaitinė, sezoninė migracija liko be dėmesio, tad „grįžtamumas “nepakankamai kontekstualizuotas (tiksliau, kontekstualizuotas tik išvykimo ir grįžimo kontekste), o juk daug kur buvo pabrėžtas migracijos kaip vienapusio judėjimo supratimo ribotumas. Mūsų manymu, čia neužtenka šalia emigracijos - imigracijos pridėti vieną dėmenį – reemigraciją, praverstų matyti migracijos fenomeną transmigracijos perspektyvoje, kur paliekama erdvės visokio tarptautinio ekonominio migrantiškumo poreiškiams. Trečia – kad valstybės politikoje svarbiausiu atskaitos tašku grįžimo motyvacijai laikoma: bendra šalies ekonominė, socialinė ir politinė situacija ir „kokios nors specialios valstybės grįžtamosios migracijos politikos nereikia “(p. 177). Šiuo aspektu imponuoja knygos autorių pilietinė pozicija. Nepakibdami ant migracijos kaip „nacionalinės grėsmės “kabliuko, jie laikosi tyrinėtojų ir kartu aktyvių visuomenės narių vertos pozicijos, kad, sprendžiant „grėsmių “klausimą, „ypač didelės reikšmės įgyja tiek gilus migracijos proceso supratimas, tiek ir efektyvi viešoji politika ir kad valstybė turi gerbti gyventojų teisę pasirinkti, kurioje šalyje jiems geriausia save realizuoti “, o „išimtinai negatyvi migracijos interpretacija neatsižvelgia į besikeičiantį šiuolaikinės migracijos pobūdį, tiek ir šiuolaikinę migracijos teoriją “(p. 170). Knygoje neišvengta pasikartojimų, dėl kai kurių teiginių galima ginčytis, tačiau apskritai ji išėjo labai laiku, duomenų gausa labai informatyvi, novatoriška ir įžvalgi. Knyga palieka solidaus darbo įspūdį ir norisi jos moksliniams redaktoriams bei autoriams linkėti kuo didžiausios sėkmės toliau gilinantis į vis sudėtingėjančią Lietuvos žmonių migracijos problematiką. Vytis Čiubrinskas Ar Lietuva skelbs moratoriumą genetiškai modifikuotiems organizmams? Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Dailis Barakauskas siūlo skelbti moratoriumą genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) išleidimui į aplinką visoje Lietuvos teritorijoje, kol bus visapusiškai ištirtas ir nustatytas ilgalaikis tokių organizmų poveikis žmonių ir gyvūnų sveikatai bei aplinkai. Trečiadienį parlamentaras Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo tokią Genetiškai modifikuotų organizmų įstatymo pataisą. „Siūlau, kad iki šio moratoriumo panaikinimo Lietuvoje būtų draudžiama išleisti į aplinką GMO. Mūsų valstybėje paskelbus tokį moratoriumą, būtų apsaugota žmonių sveikata, aplinka, ekologiniai ūkiai, sustiprėtų patrauklus Lietuvos, kaip nesugadintos gamtos, sveiką gyvensenos būdą propaguojančios šalies įvaizdis turizmo srityje, dėl ko išloštų ir kaimo turizmo verslą plėtojantys verslininkai “, - Eltai sakė D. Barakauskas. - Kas paskatino rengti šį projektą? - Paplitus GMO, Lietuvoje būtų sužlugdytas ekologinis žemės ūkis, kuris šiuo metu sudaro apie 5 proc. visų šalies žemės ūkio naudmenų ploto. Pavyzdžiui, Ispanijoje dėl genetiškai modifikuotų MON810 rūšies auginamų kukurūzų paplitimo aplinkiniuose laukuose 2004 - 2007 m. Aragono autonominėje dalyje ekologinių ūkių plotas sumažėjo 75 proc. GMO, išleisti į gamtą, yra pranašesni ir gali lengvai nukonkuruoti natūralius organizmus, taip gali išnykti natūralios rūšys. Dar nėra pakankamai informacijos ir patikimų mokslinių įrodymų, kurie mums leistų teigti, kad genetiškai modifikuoti produktai ir iš jų gaminamas maistas yra visiškai nepavojingas nei aplinkai, nei žmonėms. Genetiškai modifikuotų augalų vartojimas paprastam vartotojui jokios naudos neduoda, o rizika dėl neigiamo poveikio sveikatai išlieka. - Kokios politikos laikosi kitos Europos valstybės dėl genetiškai modifikuotų augalų auginimo, tokių produktų patekimo į rinką? - Kalbant apie tiesioginį ir netiesioginį poveikį maisto saugai turinčius klausimus, įskaitant gyvūnų sveikatą ir gerovę bei augalų apsaugą, visų pirma noriu priminti, jog 2003 metais įkurta Europos maisto saugos tarnyba. Per penkerius metus tarnyba gavo 114 prašymų tiekti GMO produktus į ES rinką, 37 produktams pritarta, 6 buvo atmesti. Šiuo metu ES rinkoje cirkuliuoja trys dešimtys GMO produktų. 2004 m. liepos mėnesį vykusiame Aplinkos, Žemės ūkio, Sveikatos, Užsienio reikalų ministerijų bei įvairių žinybų atstovų pasitarime, kokios pozicijos Lietuva turi laikytis dėl GMO ar GMP tiekimo į ES rinką, paaiškėjo, kad nėra daryta nė vieno oficialaus visa apimančio tyrimo Lietuvos vartotojų požiūriui apie GMO ir GMP nustatyti. Akcentuota oficialaus tyrimo būtinybė, nes apie neigiamą vartotojišką požiūrį buvo sprendžiama iš neoficialių apklausų ir visuomenės informavimo šaltinių. Tuomet sutarta, kad Lietuva laikysis maksimaliai atsargios (ribojančios) pozicijos GMO atžvilgiu. Tačiau pastaruoju metu juntamos aiškios požiūrio į GMO pasikeitimo tendencijos pasauliniu lygiu. Šis klausimas įgauna vis daugiau svarbos ir ES. GMO - organizmai, negalintys atsirasti dauginantis natūraliu būdu arba naudojant tradicinius naujų veislių išvedimo metodus. Taikant genų inžineriją, kai vieno augalo (organizmo) genas perkeliamas į kito augalo geną, sukuriamas naujas augalas, kurio genetinė medžiaga yra taip pakeista ir įgyja tokių savybių, kurių negalėtų atsirasti natūraliu būdu. ES iki šiol yra įteisinta daugiau kaip trisdešimt skirtingų genetiškai modifikuotų augalų rūšių maistui, tačiau auginti ES teritorijoje galima tik vienos veislės genetiškai modifikuotus kukurūzus. Genetiškai modifikuoti maisto produktai, parduodami Lietuvoje, yra 8 pavadinimų saldumynai: šokoladinė plytelė „Dinastija “, „Samari “, šokoladiniai vafliai „Smakdown “, saldainiai Vkus, šokoladinis kremas, riešutinis tepamasis kremas „Finetti “. Taip pat 22 pavadinimų augaliniai aliejai: „Brolio “, „Lankų “, „Sodžiaus “, „Kolumbo “, „Tėviškės “, „Augalinis aliejus “, „Dolores “, „Maxima “, „Optima linija “, „Perla “, „Karolina “, „Žemaičio “, „Aukselis “, „Saulutė “, „Omili “, „Huilor “, „Oilio “, „Vitela “, „Luccija “, „Jasmine “, „Caroli “, „Zitos sojų aliejus “. GMO turi 6 pavadinimų margarinai: „Optima linija “, „Aukselis “, „Aima “, „Lisette “, „Extra “, „Osrini “bei 2 pavadinimų majonezai - „Sodžiaus “ir „Provanso “. Tarptautiniai donorai Haičiui pažadėjo 324 mln. dolerių paramą Tarptautiniai donorai per konferenciją Vašingtone Haičiui pažadėjo 324 mln. JAV dolerių finansinę paramą, kuri padės šaliai atsigauti po uraganų padarytos žalos ir apsirūpinti maisto produktais. Vašingtone Haičio problemoms aptarti buvo susirinkę valdžios atstovai iš 20 valstybių ir finansinių institucijų. Karibų sala yra pati vargingiausia visame Amerikos žemyne. Haityje nedarbo lygis siekia net 70 procentų. Haičio ministrė pirmininkė Mišelė Pjer-Luji (Michele Pierre-Louis) prieš konferenciją įspėjo, kad jei nebus pažadėta finansinė parama, šalį ištiks katastrofa. 2008 metais Haitis smarkiai nukentėjo nuo kelių uraganų ir tropinių audrų, per kurias žuvo daugiau nei 800 žmonių ir buvo padaryta nuostolių už 1 mlrd. JAV dolerių. Per spaudos konferenciją Haičio premjerė sakė, kad situacija valstybėje yra labai nestabili, ir paragino tarptautinius donorus remti jos siekį šalyje sukurti mažiausiai 150 tūkst. naujų darbo vietų ir taip paskatinti ekonomikos augimą. Haičio premjerė prašė 900 mln. JAV dolerių, kurie būtų skirti šalies švietimui, sveikatos priežiūrai ir kitoms būtinosioms paslaugoms. Konferenciją Vašingtone organizavo Haičio vyriausybė ir Amerikos valstybių plėtros bankas. Išplautas Lietuvos įvaizdis (atnaujinta 11:49) Valstybės kontrolė išsiaiškino, kad tariamas Lietuvos įvaizdžio formavimas tėra tik pinigų plovimas bei tratinimas be jokio tikslo, - skelbia „Vakaro žinios “. Trečiadienį Valstybės kontrolė paskelbė tyrimo, kaip formuojamas Lietuvos įvaizdis, rezultatus - jie, švelniai tariant, yra šokiruojantys: per 4 metus iššvaistyti 63 milijonai litų, o jokio įvaizdžio nėra. Auditoriai pateikė kelis pavyzdžius, iliustruojančius, kaip iš tariamo įvaizdžio kūrimo lengvai savo pinigines pampino tiek institucijos, tiek fiziniai asmenys. Štai trims įstaigoms 800 tūkst. litų sumokėti įvaizdžio formavimo strategijai sukurti. Už šiuos pinigus kūrėjai pateikė idėją, kad „Lietuva - tai vieta, kur galima kurti ir įgyvendinti savo idėjas “. Vyriausybei šis puikus pasiūlymas kažkodėl neįtiko. Ji nusprendė, kad už tokius pinigus buvo galima sugalvoti ką nors geriau ir strategijos nepatvirtino. Tačiau ir sumokėtos sumos atgal nepareikalavo. Vyriausybė ir toliau išsijuosusi skelbė įvaizdžio formavimo elementų konkursus. Štai keliems fiziniams asmenims už koncepciją „Lietuva - drąsi šalis “sumokėta 60 tūkst. litų. Šiame kūrinyje pasiūlyta Lietuvai pastatyti pasaulinės reikšmės pastatą ir Holivude sukurti filmą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovas. Auditorių nuomone, kūrėjai neįvertino, kad koncepcijos neįmanoma įgyvendinti finansiškai. Tačiau akivaizdu, kad auditoriai klydo. Juk pasaulinės reikšmės pastatas - Valdovų rūmai - jau beveik pastatytas. O kas gi daugiau garsina Lietuvą pasaulyje, jei ne tokie absurdiški projektai, milijonų taškymas sunkmečio metu? Valstybės kontrolei užkliuvo ir 1,14 mln. litų kainavęs Lietuvos prekės ženklas, mat pinigai išleisti, o neišvaizdaus ženklo beveik niekas nenaudoja. Turbūt anksčiau įvaizdžio formavimo auditą slapta atliko ir britas Volis Olinsas (Wally Olins). Pamatęs, kad kliedesiai Lietuvoje gerai apmokami, jis už pusę milijono litų pasiūlė lietuviams pamiršti savo baltiškumą ir vadintis skandinavais. BERIBĖ ERDVĖ. Visi sluoksniai pramušti. Visi iki vieno. Suvokiu, pro užmerktas akis žvelgdama į ertmę. Ji eina tiesiai per širdį iki pirmo vaikiško prisiminimo. Bet vaikystė dabar nesvarbi. Girdžiu šalia miegančio žmogaus atodūsius, girdžiu, kaip iš paežerės, o man atrodo, kad kažkur iš mano gelmių dugno, atsklinda kaimynų kalės žemas duslus amtelėjimas, – ji laimėjo gražiausios Lietuvos niufaunlendės titulą, bet niekada neatsives tokių pat gražių šunyčių, nes po nuodugnių tyrimų išaiškėjo, kad dubens kaulai nepakankamai patvarūs, – gražuolė brokuota... O kas ištyrinėjo mano kaulus? Kam rūpėjo, kad jie išsiners iš vietos dėl didokos kūdikio galvutės, iššokusios kaip sviedinys, suardžiusios ne tik kaulų tvarką, bet ir suplėšiusios audinius, pramušusios saugumo jausmą? – Ponia, bene jumyse granata sprogo? – iškviestas chirurgas keiksis patyliukais, bet tu vis tiek girdėsi, keiksis, bet nekaltins netikusių kolegų, kurie gimdyvę paliko likimo valiai, o ši ėmė ir persistengė, nes vaikais nešaudoma, ponia, dabar gulėkit ramiai, pakentėkit, pakentėkit, kaip nors jus sulopysiu... – Ponia, bene jumyse granata sprogo? Čia ne filmas, kuriame gražuolės siuva savo mylimiems drąsuoliams kraujuojančias žaizdas, o tie net necypteli. Matai adatą, šokinėjančią aukštyn žemyn tarp savo šlaunų, bet ne dėl akiniuoto „gražuolio “, įsistebeilijusio į tavo intymumą, neišleidi nė garso – tiesiog jo tavyje nėra. Neliko jokių garsų, paskutinis išlėkė su tuo lemtingu „šūviu “. Tuščia esi, tuštutėlaitė. Rankas, kojas kapotų – necyptelėtum, o čia tik adata... Chirurgas atgalia ranka braukia nuo kaktos prakaitą, seselė kas kiek laiko nuvalo jo akinius. Jie kalbasi, uždavinėja tau klausimus ir patys į juos atsakinėja. Jau nesuvoki, kokiame išmatavime jie, o kokiame tu. Štai šitaip turbūt atrodo begalybė. Kai išnyksta visų jausmų ribos, kai nesuvoki, kur prasideda skausmas ir kur jis baigiasi, kas yra neapykanta, o kas – meilė. Esi tik neįvardijama ertmė, dar vienas atsivėręs visatos tunelis, kuriuo karta iš kartos Kūrėjas neša Žinią. Jis atneša, gydytojai pasirašo. Visada pasirašo, nes tokios siuntos būna tik registruotos. Kartais įteikimo procedūra užtrunka. Tavo atveju kruopštus chirurgas pasirašinėjo bene dvi valandas. Aštrią adatą pasidažydamas į tavo kraują. Paskui, jau palatoje, virš tavęs pasilenkia baltas siluetas: Jūsų vaikelis. Mergytė. Veidelis raudonas, ant kaktos trimis giliomis tėvo raukšlėmis parašyta: Reikėjo pirmiau tvarką įvesti šiame gyvenime, o paskui mane pasikviesti. Imu aiškinti, aiškinu ligi šiolei, kad neįmanoma pasaulio perdažyti, kad jame visada buvo daugiausia sukrešėjusio kraujo spalvos. Bet dabar visi kraujo apytakos ratai už kadro. Dabar esi tarsi į vandenį sviestas akmenėlis – kuo metų daugiau, tuo ir bangelių daugiau nuraibuliuoja į visas pasaulio puses. Jaunystėje tik nujauti, o metams bėgant beribė erdvė atsiveria vis dažniau ir vis platesnė, gilesnė, nors regis – jos apimtys visada neišmatuojamos. Esi ir nežinai, ar tai tave kas nors sviedė iš aukštybių (vis dėlto norėtųsi, kad iš aukštybių, o ne iš tamsos gelmių) netyčia, o gal tyčia, suardydamas visus kosmoso sluoksnius, ar pats Visagalis, užtaisęs tavimi savo patrankėlę, pasismagino ir dabar stebi, kaip plūduriuoji, kaip mėgini susigaudyti spiralinėje Jo galaktikos sistemoje. Jam turbūt juokinga, kad ieškai atspirties taško, kad imi svarstyti, ar esi erdvėje, ar tik juodoje Jo tuščio sodo ertmėje. O jeigu ertmėje, tai kas ją paliko tarp dienos ir nakties būdravimo, koks meteoritas išmušė vidurnakčio tyloje skaudžiai spengiančią skylę, iš kur jis atskrido ir kur nukrito? Nakties erdvės kontūrai išplaukę, dvejinasi ir trejinasi, pasipuošia keistais, fantastiškais ornamentėliais. Juos gana dažnai matydavai nuo paauglystės ir niekada nežinojai, kokiam pasauliui priklauso: šiapus ar anapus slypi TAI, kas turi tokius gražiai „nunertus “debesinius mezginėlius. Dabar, kai esi tapusi visatos ertme tamsiose vidurnakčio platybėse, matai ažūrinius dvasiukus, įkyrias sieleles, įsikūrusias ant ertmės pakraščių, tarsi jos būtų neklusnūs ant šulinio rentinio kojomis mataruojantys vaikai, nė kiek nebijantys, kad ims ir nukris stačia galva į šaltas jo gelmes. Ką jos tikisi išvysti? Ko šokinėja ir dar labiau sujaukia spiralinį kosmoso bangavimą – jauti, kaip dunksi tamsos pliūpsniai, atsimušdami į išplaukusias, bet vis dėlto dar esančias tavo esybės ribas. Viešpatie, o gal jos budi? Gal jos kaip tik ir saugo tas mano lengvai pažeidžiamas ribas, gal esu jomis apraizgyta kaip kokiais neišdylančiais nėriniais, kad neištirpčiau nakties erdvės begalybėje. Juk mūsų senolės apnerdavo visas kūdikio marškinėlių apykaklaites, rankogalius, kepuraites. Ar jos, šitaip apibrėžusios saugų ratą ir stipriai užveržusios visus mazgelius, jautėsi atlikusios magiškąjį globėjų ritualą? Gal viskas proporcinga: iš pradžių buvo manęs daug, labai daug, kaip jūros, kaip dangaus, o su metais vis mažėjau, traukiausi, apsauginiai „nėriniai “artėjo, artėjo, dabar juos matau vis dažniau ir... kuo daugiau „nėrinukų “, tuo mažiau manęs, tuo mažiau pirmapradės meilės? Tuo tunelis siauresnis? Ar dėl to sielelėms taip neramu? Ką jos mato mano gelmėje? Klausiu ne tik iš smalsumo, bet ir dėl augančio nerimo. Nerimą kelia jausmas, kad kūnas išsiskaidęs į nesurenkamus gabalėlius, į visatos dulkeles ir visai nenori paklusti mano proto įsakymams. Kūno labai daug, jo per daug dvigulei lovai, per daug kambariui ir visam namui, jis jau netgi mėgina kaip kokia ameba išsiveržti pro mūrą ir susilieti su šalia esančiais ežero vandenimis, su jo gelmių šaltu raibuliavimu, su visa mano pasaulį užklojusia nakties tamsa. Ar esu dar gyva? Apsiverčiu ant šono, susisuku į kamuoliuką, judinu kojas ir rankas. Visi veiksmai sau, o tas jausmas – sau. Tarsi egzistuotų du materialaus pasaulio suvokimai: vienas, kurį galiu patikrinti pasičiupinėdama save, kitas – ne mažiau tikras, bet esantis už įprastinių pojūčių ribos, apie kurį man praneša vidinė akis, reginti mano kūną susiliejant su beribe erdve. Dabar reikėtų, kaip kokio Valiulio pasakojime, kad mano kūnas pakiltų nuo paklodės ir leistųsi į kelionę. Ne. Jis nepakyla ir niekur neskrenda. Nežiūriu į save, kybodama palubėje. Ir ne sielų šilkas šlama, ne A A Bao Ku tylią aimaną girdžiu beribėje pusiaunakčio erdvėje. Juodo tunelio gale paaugliai prievartauja „pyrdą “– garsas tai sustiprėja, tai vėl nutolsta, matyt, jie sodų keliukais suka ratus apie ežerą. Pro pravirą langą vėjas kartais įmeta jų spigius keiksmažodžius. Dabar ir ežero akis juodut juodutėlė. Ir visai ne todėl, kad tie patys vaikėzai, o gal ir kiti, kasdien jį bliakina – ir nuo stačių skardžių, ir vandenyje. Juodai pasispjaudo ir vietos meškeriotojai – tokie pat nusmurgę skustagalviai, kartais atsitempiantys prie ežero krūvą kūdikių su penkiolikmetėmis mamomis, kurios darda su knerkiančiais vežimėliais smėlėtais aukštais skardžiais link vandens, o paskui, kai jau visos pakrantės sutvaska įvairiausių spalvų stiklo ir plastiko buteliais, kai apsikaišo kaip Kalėdinės eglutės blizgančiais traškučių pakeliais, jos stumia įsiręžusios tuos vežimėlius aukštyn, stumia ilgai, nes aukštakulniai slysta, krenta nuo kojų, krenta ir slysta ežeran turiningai pailsėjusiųjų tulžis, ir jį bliakina, bliakina... Bet ne dėl to jis dabar juodas. Paprastai visa, kas nesuvokiama, ko nesugebame aprėpti protu ar pojūčiais, lieka tamsoje. Tamsa kelia baimę. Kas gali nuo jos apsaugoti? Meilė? O kas apsaugos meilę? Vanduo pats apsisaugo. Tuo labiau šio ežeriuko – juk jame nuolatos trykšta šaltiniai, savo erdvę turi žuvys, dėlės, vėžiai ir net vienas kitas žalčiukas. Jame vis dar gyva pirmapradė esencija. Tuneliai turi pradžią, privalo turėti ir pabaigą, jie turėtų platėti, nes juk augame, ieškome išėjimo, judame šviesos link. Kiekvienas kūdikis išsiveržia į regimą šviesą, o visą gyvenimą ilgisi neregimos. Manyje atsivėrusios pusiaunakčio ertmės dugne šviesa šokinėja kaip jonvabalis. Esu palaidota ir vis tiek ją matau. Ją (ar mane?) stebi ant karsto stogo pakraštėlių plazdenančios, uodegėlėmis mataruojančios dvaselės. Vadinasi, dar nenumiriau. Jurbarkietis į pasienio užkardą atnešė dvi kuprines gintaro Į pasienyje su Rusija veikiančią Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių rinktinės Viešvilės užkardą jurbarkietis atvežė neįprastą radinį - apie 22 kg gintaro. Antradienio vakarą nustebusiems pasieniečiams pusamžis vyriškis paaiškino žvejojęs ir ilsėjęsis prie Nemuno Jurbarko rajono Kalvelių kaime. Čia upės viduriu eina Lietuvos siena su Rusija. Ant kranto jis esą ir aptikęs dvi kuprines su gintaru. Vienoje kuprinėje buvo 10,5 kg, kitoje - 11,5 kg. Gintaro gabaliukai yra nuo pusės centimetro iki 10 centimetrų dydžio. Dalis jų yra šlifuoti, dalis - neapdorotas gintaras. Pasak Viešvilės pasieniečių, vyriškis gerokai apipelijusias kuprines aptiko toje vietoje, kuri buvo apsemta patvinusio ir dabar jau nuslūgusio Nemuno vandens. VSAT pareigūnai apžiūrėję vietovę nieko įtartino neaptiko. Gintaras saugomas Viešvilės užkardoje. Jolanta Aidukaitė, Natalija Bogdanova, Arvydas Guogis, Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė? Vilnius, 2012. RECENZIJA žurnale „Politologija “(2012 3) Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė? Lietuvos socialinių tyrimų centro, Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto tyrėjai Jolanta Aidukaitė, Natalija Bogdanova ir Arvydas Guogis šių metų vasarą išleido monografiją „Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė? “ Ši svarbi monografija išleista Lietuvos mokslo tarybos pagal projektą „Gerovės valstybės raida Lietuvoje: ištakos, būdingiausi bruožai ir pagrindiniai veiksniai “(Nr. SIN-16/2010, vadovė doc. Jolanta Aidukaitė) finansuoto tyrimo, kuris buvo atliktas Lietuvos socialinių tyrimų centre, pagrindu. Tyrimas, kaip ir knyga, turi teorinę ir praktinę dalis, kurios apima Lietuvos gerovės kūrimo problematiką tiek istoriniu, tiek dabartiniu laikotarpiu. Ši svarbių ir originalių įžvalgų kupina monografija ypatinga tuo, kad pirmą kartą Lietuvos akademiniuose baruose bandoma pateikti išsamią, visa apimančią Lietuvos gerovės valstybės raidos analizę, todėl problemos atskleidimo ir atskirų aspektų detalizavimo lygis yra aukštas, o viso darbo apimtis išties įspūdinga. Gerovės valstybė yra Lietuvoje mažai tyrinėta tema, o jos samprata dažnai vartojama nevienodai. Vakaruose gerovės valstybės teoriniai ir empiriniai tyrimai yra labai populiarūs. Jiems svarų dėmesį skiria ekonomikos, sociologijos, istorijos bei politologijos mokslo sričių specialistai. Lietuvos viešojoje erdvėje, deja, nesigirdi diskusijų tokiais svarbiais klausimais: kokią valstybę kuriame? Ar siekiame gerovės valstybės? Ar Lietuvą galime vadinti gerovės valstybe? Knygos autorių nuomone, Lietuvoje pirmaisiais nepriklausomybės metais (nuo 1990 m.) gerovės valstybės kūrimui ypatingas dėmesys nebuvo skiriamas. Svarbiausi pastarųjų dešimtmečių ekonominiai politiniai prioritetai buvo siejami su perėjimu prie rinkos ekonomikos ir sėkminga integracija į tarptautines struktūras (NATO ir ES). Lietuvai įstojus į Europos Sąjungos šalių bendriją, socialiniai klausimai vis dažniau tampa politinių debatų objektu. Tai sąlygoja Europos Sąjungos vykdomos socialinių veiksmų programos, pasirašomos tarpvalstybinės sutartys ir chartijos socialinės politikos srityje, kuriose Lietuva taip pat dalyvauja. Bet ir aštrėjančios socialinės problemos, ypač pastaraisiais krizės metais, verčia mokslininkus, politikus ir biurokratus (valdininkus) vis labiau atkreipti dėmesį į socialines problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų. Knygos autoriai pabrėžia, kad Lietuvai būtina valstybinė, ilgalaikė gerovės valstybės kūrimo vizija, kuri garantuotų socialinį saugumą šalies piliečiams ir kartu užtikrintų darnią jos ūkio raidą. O gerovės valstybės kūrimo vizija neįmanoma be išsamios veiksnių, darančių įtaką gerovės valstybės sistemų formavimuisi ir raidai Lietuvoje, analizės, esamos gerovės valstybės ištakų ir jai būdingų bruožų tyrimo. Todėl knygos tikslas – ištirti veiksnius, kurie daro įtaką gerovės valstybės formavimuisi ir raidai Lietuvoje, surasti esamos gerovės valstybės ištakas ir išryškinti jai būdingus bruožus. Plačiąja prasme leidinio paskirtis – generuoti moksliškai patikimas žinias apie specifinį, Lietuvoje mažai tyrinėtą reiškinį – gerovės valstybės raidą. Knyga taip pat siekia prisidėti prie tarptautinių ir nacionalinių mokslinių debatų apie gerovės valstybės vaidmenį ir reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje. Lietuvos gerovės valstybės raida analizuojama kitų ES šalių kontekste. Monografija pagrįsta ne tik prieš tai buvusių tyrimų, teorijų, mokslinės literatūros analize, bet ir autentiškais kokybiniais duomenimis. Joje analizuojami 67 pusiau struktūruoti ekspertų interviu su socialinės apsaugos struktūrų darbuotojais (dirbančiais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, „Sodroje “, savivaldybių socialinės paramos skyriuose, mokslininkais, politikais, verslo ir bankų atstovais, žurnalistais, nevyriausybinių organizacijų atstovais, profesinių sąjungų lyderiais ir kitų sričių atstovais, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjusiais prie socialinės politikos formavimo ir įgyvendinimo ar tiesiog sekusiais jos eigą pastaraisiais dešimtmečiais (plačiau apie tai skaitykite knygos trečioje dalyje). Interviu buvo atliekami 2011 m. sausį – liepą. Be ekspertų interviu, knygoje analizuojami socialinės apsaugos sistemą reglamentuojantys įstatymai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos leidiniai ir archyvinė medžiaga, atskleidžianti Lietuvos socialinės apsaugos sistemos raidą nuo 1918 m. iki dabar. Knygos struktūra puikiai atspindi jos tikslus. Knyga susideda iš trijų dalių ir apibendrinamojo skyriaus. Kiekviena dalis sudaryta iš trijų skyrių. Pirmos dalies pirmame skyriuje apžvelgiama gerovės valstybės samprata, jos atsiradimo istorija, gerovės valstybės raidą aiškinančios teorijos ir gerovės valstybės modeliai / tipologijos. Aptariamas tipologijų, teorijų ir teorinių prielaidų pritaikomumas šių dienų modernios gerovės valstybei analizuoti. Apžvelgiami gerovės valstybei kylantys sunkumai globalėjančiame ir liberalėjančiame pasaulyje. Antrame skyriuje aptariamos gerovės valstybių modelių ir viešojo administravimo modelių santykio problemos. Pateikiami atskirų šalių socialinės politikos atvejai, kurie reprezentuoja arčiausiai „idealių gerovės modelių “esančias valstybes. Aptariamos pažangaus normatyvinio socialinės politikos modelio paieškos. Trečiame skyriuje daug dėmesio skiriama Vidurio ir Rytų Europos gerovės valstybės raidai analizuoti. Identifikuojamas pokomunistinis gerovės valstybės modelis. Pirmoji dalis pasižymi informacijos ir teorinių teiginių gausa. Nors autoriai plačiai neanalizuoja užsienio šalių socialinės politikos patirties, lyginamojo skirtingų valstybių aspekto monografijoje tikrai pakanka tam, kad pamatytume konkretesnę Lietuvos gerovės modelio vietą tarptautiniame kontekste. Antroje knygos dalyje detalizuojama tarpukario, sovietinio ir nepriklausomybės laikotarpių (1990 – 2010) socialinės apsaugos sistemos raida. Pirmame skyriuje analizuojama tarpukario Lietuvos socialinės apsaugos sistemos raida, apimanti laikotarpį nuo valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. iki praradimo 1940 m. Antrame skyriuje pateikiami carinės Rusijos, kuriai priklausė didžioji Lietuvos dalis, socialinio saugumo bruožai, trumpai pristatoma Lietuvos – Baltarusijos SSR (Litbelo) socialinė sistema ir iš esmės analizuojama sovietinio laikotarpio socialinė apsauga, kurią 1940 m. teko perimti sovietų okupuotai Lietuvai. Galiausiai apžvelgiami Lietuvos socialinės politikos raidos etapai nuo 1990 m. iki dabar per juos formuojančios ir keičiančios teisinės bazės prizmę, įvertinami socialinio modelio, besikuriančio nuo 1990 m., ypatumai. Antroji dalis – ypač reikšminga Lietuvos skaitytojui. Pirmą kartą socialinės politikos raida nuo 1917 m. iki dabar pateikiama išsamiai viename leidinyje. Knygoje istoriškai gerai nušviesta tarpukario ir sovietinio laikotarpio Lietuvos socialinės apsaugos situacija, tik ji galėjo būti papildyta platesniu tų laikotarpių politiniu bei ekonominiu kontekstais. Kita vertus, autorių tikslas buvo ne išsamiai gilintis į tų laikotarpių politinę ir ekonominę situaciją, bet pateikti socialinės politikos raidos analizę. Stokojama ir aiškesnio antros nepriklausomybės socialinės apsaugos raidos vertinimo. Čia pasirinkta koncepcija – pristatyti svarbiausius sprendimus paliekant skaitytojams patiems susigaudyti įvykių ir faktų gausoje. Tiesa, gilesnę įvykių ir faktų analizę autoriai pateikia šio skyriaus pabaigoje, tačiau buvo verta „apipinti “analize visą skyrių, nes be kritinio vertinimo jis išdėstytas gana sausai ir sudėtingai. Trečioje knygos dalyje tiriami Lietuvos socialinės politikos biurokratų (valdininkų), politikų, verslo, banko, nevyriausybinių organizacijų atstovų, profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų atstovų, žurnalistų žinios, patirtis, požiūriai ir nuostatos socialinės politikos atžvilgiu, jų vaidmuo ir įtaka socialinės apsaugos formavimui bei įgyvendinimui. Pirmame skyriuje, remiantis 67 ekspertų apklausa, ištiriamos globalizacijos (pasireiškiančios per Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo) ir europeizacijos (pasireiškiančios per bendrą eurointegracijos, Europos socialinio gerovės modelio propagavimą, Europos struktūrinių fondų) poveikį gerovės valstybės raidai Lietuvoje. Antrame skyriuje analizuojami ideologiniai veiksniai, darę įtaką Lietuvos socialinės apsaugos formavimui per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį nuo 1990 iki 2010 m. Trečiame skyriuje ištiriama ekspertų samprata apie Lietuvos socialinės politikos modelį. Trečioji dalis intriguoja skaitytoją savo drąsiais ir nevienareikšmiškais vertinimais. Pirmą kartą pateikiamas išsamus Lietuvos ekspertų nuomonių socialinės politikos atžvilgiu vertinimas. Ekspertų nuomonių sutapimas ar išsiskyrimas atskirais teoriniais ir praktiniais klausimais rodo, kad jau galima siekti verslo, mokslo, politikos ir žiniasklaidos sutarimo esminiais socialinės reformos klausimais. Ekspertų nuomonės ir vertinimai galėjo būti analizuojami kartu su faktine medžiaga, pateikta antroje dalyje, apie socialinės apsaugos raidą nuo 1990 m. iki dabar. Tačiau tai nesumenkina trečiosios dalies išvadų svarbos. Kita vertus, ekspertų nuomonės atskyrimas nuo antroje dalyje pateiktos faktinės medžiagos leido geriau išnaudoti ekspertų interviu analizės metodo pranašumus. Knygos apibendrinime pateikiamos bendros knygos išvados, aptariami Lietuvos gerovės valstybės raidai būdingiausi bruožai ir pagrindiniai veiksniai, darę įtaką jos raidai nuo 1918 m., nubrėžiami kontūrai ateinantiems gerovės valstybės tyrimams. Knygoje atlikta mokslinės literatūros, prieš tai buvusių tyrimų, įvairių dokumentų, archyvinės medžiagos ir 67 ekspertų interviu analizė leidžia teigti, kad gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje vyko panašiai kaip ir kitose Europos valstybėse. Tačiau Lietuvos atvejis išsiskiria kūrimo nenuoseklumu, drastiškais pokyčiais atskirais istorinės raidos etapais, koncepcijos nenuoseklumu ar net jos neparengimu ir palankios ideologinės terpės gerovės valstybės kūrimui nebuvimu. Lietuvoje nuo 1918 m. iki dabar išskirtinai dominavo konservatyvių bei liberalių pažiūrų ideologijos (išskyrus primestą sovietinės okupacijos laikotarpį), kurios skatino individualią ar šeimos atsakomybę už savo gerovę. Taip pat pagrindinė gerovės valstybės kūrimo prielaida – pasitikėjimas bei dialogas tarp valstybės ir jos piliečių – neturėjo palankių sąlygų plėtotis bei stiprėti. Įžengusi į dvidešimt pirmą amžių Lietuva pagaliau turi visas sąlygas kurti modernią vakarietišką gerovės valstybę. Tačiau šiuo lemiamu laikotarpiu Lietuvos gerovės valstybės kūrimas sąlygojamas jau ne tik vidinių veiksnių, bet ir globalių įtakų. Visas pasaulis peržiūri, iš naujo vertina dosnios gerovės valstybės kriterijus, jos teikiamą naudą. Todėl šiandien kaip niekada Lietuvai reikia aiškios, pamatuotos ir pagrįstos gerovės valstybės kūrimo koncepcijos. Nors atskiri Lietuvos mokslininkų darbai yra analizavę Lietuvos gerovės modelio problematiką užsienio ir Lietuvos mokslinėje periodikoje, tokios išsamios monografijos apie Lietuvos pastangas kurti gerovės valstybę, atskleidžiant tų bandymų kliūtis, trūkumus ir pasiekimus, nagrinėjant visus istorinius šios temos laikotarpius, dar nebuvo. Savo apimtimi ir problemų išgvildenimo lygiu tai yra pirmas tokio pobūdžio darbas Baltijos šalyse. Jis rodo Lietuvos tyrėjų brandą tikrai aukštos kvalifikacijos reikalaujančiame tarpdisciplininiame tyrime, kurio rezultatais gali naudotis ekonomistai, politologai, sociologai, istorikai, mokslininkai ir studentai, studijuojantys socialinius mokslus, socialinės politikos ir viešojo administravimo sričių specialistai, politikai, visuomenės veikėjai ir visi, besidomintys gerovės valstybės atsiradimo priežastimis bei raida Lietuvoje ir pasaulyje. Romualdas Kacevičius Kalbėti ar tylėti? ALDONA STEPONAVIČIŪTĖ Skausmas, kurį patiria išduotas žmogus, sunkiai išmatuojamas. Neištikimybė negrįžtamai sugriauna pamatą, ant kurio stovėjo šeima. Nesvarbu, kokie sprendimai bus priimti po to, niekas neliks taip kaip buvę. Yra psichologų, teigiančių, kad apie momentinę neištikimybę partneriui geriau nesakyti – prisipažinimas visada įskaudina kitą, sukelia įtampą, o neretai ir visiškai sugriauna santykius. Išdavusysis tarsi stato save į vaiko padėtį, prašo atleisti už padarytą nusikaltimą. Kadangi tą padaryti nepaprastai sunku, išduotasis norom nenorom ima jaustis kaltas, kad neįvykdo tokios užduoties, – taip atsakomybė už padarytą nuodėmę perkeliama nuo kaltininko ant nukentėjusiojo pečių. Kita vertus, gyventi su tokia paslaptimi gali būti neįmanoma. Kaltės jausmas gali persekioti ir dieną, ir naktį, o sąžinės priekaištai galiausiai pasidaryti nepakeliami. Be to, neprisipažinus apie neištikimybę galima atsidurti tokiose situacijose, kai teks išsisukinėti iš padėties, meluoti – vadinasi, išduoti savo partnerį dar ir dar kartą. Universalaus recepto, ar prisipažinti, ar tylėti, negali duoti joks specialistas, nes kiekviena pora – unikali, ją sudaro unikalūs žmonės. Tačiau emocijos, kurias patiriame tokios išdavystės atveju, yra stebėtinai panašios. KAIP KALBĖTIS Pasistenkite išvengti detalaus pasakojimo. Nesvarbu, kad jūsų partneris reikalauja visko iki mažiausių smulkmenų, pasistenkite apsiriboti esmine informacija. Kiekviena detalė jį labiau žeidžia ir žlugdo pasitikėjimą savo seksualumu. Pasistenkite paaiškinti, kodėl įvyko neištikimybė: kokie tuo metu buvo jūsų tarpusavio santykiai, ko ieškojote. Toks požiūris gali padėti jums iš naujo įvertinti savo santykių vertybes ir prioritetus. Rodykite atvirumą. Iš esmės šis atvirumas, noras atsakyti į klausimus jūsų partneriui yra net svarbesnis už pačius atsakymus. Savo prisipažinimu teigiate, kad nebegalite daugiau gyventi tokioje situacijoje, kurią pats sukūrėte, tačiau nesitikėkite, kad atlikus šį veiksmą bus lengva ar paprasta gyventi kartu toliau. Pasirenkite tam, kad turės praeiti nemažas laiko tarpas, kol išduotas partneris vėl ims jumis pasitikėti. KAIP KLAUSYTIS Kai į savo klausimą gaunate, tikėtina, labai skaudinantį jus atsakymą, nebauskite savo partnerio už atvirumą. Ši situacija sunki ir jums, ir jam. Jūs esate nukentėjusioji pusė, tačiau jei pradėsite emocinį „nusikaltėlio “terorizavimą, atvirumo ir galimybės susikalbėti nebeliks. Nekartokite klausimų, nesistenkite pokalbio atnaujinti kiekviena proga. Taip tik vis iš naujo patirsite tą pačią kančią, užsiliksite joje. Turite judėti toliau, rasti būdų, kaip išgyventi šią santykių krizę. Pasistenkite suprasti, kad toks partnerio elgesys nebuvo skirtas jums nubausti. Jūsų artimas žmogus užmezgė tuos ryšius, nes jis to norėjo, jam to reikėjo. Todėl neužsiimkite mazochizmu ir nesistenkite savęs bausti intymiomis partnerio santykių detalėmis. SOCIALINĖ VEIDMAINYSTĖ Nors visuomenėje deklaruojama, jog ištikimybė yra kiekvienos santuokos pagrindas ir siekiamybė, šios vertybės realiai nėra puoselėjamos. Kaip mes domimės įžymybių nuotykiais ir romanais, su kokiu malonumu skaitome knygas ir žiūrime filmus apie erotinius paklydimus! Nors realiame gyvenime neištikimas vyras ar žmona yra iš karto pasmerkiami draugų ar artimųjų, žiūrėdami filmą mes dažniausiai „sergame “už neištikimąjį, ypač jeigu tai tokia moteris kaip Meryl Streep herojė iš „Medisono grafystės tiltų “. Pagrindai slapukavimui padedami dar tada, kai tėvai atsisako atvirai šnekėtis su vaikais apie seksą. Taip vaikai išmokomi, kad intymūs santykiai yra dalykas, kuris egzistuoja, tačiau apie kurį nepadoru kalbėtis, kitaip tariant, padoru tylomis tą daryti. Tačiau visa tai nereiškia, kad ištikimybė neegzistuoja. Du žmonės gali prisiekti ir likti vienas kitam ištikimi, jei jie sąmoningai dės pastangas. Visų pirma, tai reiškia atvirą kalbėjimąsi apie viską – pradedant tylia „neištikimybe “, tokia kaip slaptas rūkymas, susitikinėjimas su savo buvusiuoju, žinant, kad tai žeidžia dabartinį partnerį, melą apie tikrą pirkinio kainą, ir baigiant prisipažinimu apie potraukį kitam vyrui ar moteriai, kuris yra neišvengiamas. Irena Juozeliūnienė, Laura Kanapienienė 2012. Šeimos žemėlapio metodas. Mokomoji knyga socialinių mokslų studentams. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 112 p. Recenzija žurnale „Sociologija. Mintis ir veiksmas “(2012 2) Šeimų tyrimas žemėlapio metodu: naujas žinojimas ir kokybinio tyrimo kalbėsena Žvelgdama į Irenos Juozeliūnienės ir Lauros Kanapienienės knygą Šeimos žemėlapio metodas, nejučia prisiminiau garsaus rusų knygų iliustratoriaus Andrejaus Bondarenkos mintį: „knygos apipavidalinimas tampa kiekvienos knygos išoriniu dalyku – „kita mėnulio puse “. Knygos viršelis gyvuoja tarsi kitame laiko matavime, nei pati knyga: jis priverčia skaitytoją atsiversti knygą, o po to užstringa atmintyje kaip perskaityto teksto ženklas “. Iš tiesų, santūrus ir elegantiškas šios knygos viršelio dizainas apima ir joje pateikiamą originalų šeimos tyrimo metodą, ir skandinaviškas šio metodo ištakas, siejamas visų pirma su norvegų sociologės Irene'os Levin vardu. Kaip nurodyta paantraštėje, Šeimos žemėlapio metodas yra mokomoji knyga socialinių mokslų studentams. Atitinkamai ji turi visus reikalingus mokomajai knygai atributus (atskiros temos plačiau paaiškinamos specialiose išnašose, kiekvieno skyriaus pabaigoje yra pateikiami klausimai ir užduotys pasikartojimui, rekomenduojamos literatūros sąrašas ir kt.). Tačiau autorių deklaruojamais ne tik edukaciniais (supažindinti su šeimos žemėlapio metodu, p. 5), bet ir moksliniais („konceptualizuoti taikomas metodo procedūras ir technikas šiuolaikinio žinojimo apie šeimas požiūriu, suteikti metodui kokybinio tyrimo kalbėsenos žodyną, įžvelgiant konceptualizacijų vizualizacijos, trianguliacijos, verbalinės ir neverbalinės informacijos derinimo bei tiriamojo įveiklinimo strategijas “, p. 5) tikslais bei atliktos analizės gilumu ši knyga gerokai „peržengia “standartinius vadovėlių rėmus ir orientuojasi į pakankamai aukšto intelektualinio lygio skaitytoją, turintį nemenką sociologijos teorijų ir metodologijos žinių bagažą. Todėl nesinorėtų knygos „Šeimos žemėlapio metodas “aptarinėti vadovaujantis vien tik formaliaisiais kriterijais, kurie paprastai taikomi vertinant aukštųjų mokyklų vadovėlius bei kitas analogiškas publikacijas (šiuo atveju į keliamus svarbiausius klausimus dėl mokomosios knygos originalumo, dėstymo metodiškumo bei pagrindimo aiškiais didaktiniais principais, stiliaus sklandumo ir kt. galima būtų vienareikšmiškai atsakyti „tikrai taip “). Knygos pavadinime yra „užkoduoti “du dalykai – sociologinio tyrimo objektas (šeima) ir tyrimo metodas (šeimos žemėlapis). Taigi jeigu bandytume atsakyti į klausimą, kuo ši knyga yra originali ir vertinga, reikėtų kalbėti ne tik apie patį pristatomą metodą (arba, kaip teigia pratarmėje autorės, jų siūlomą „žemėlapio metodo interpretaciją “), bet ir apie tai, kaip jo taikymas išplečia šiuolaikinio žinojimo apie šeimą ribas. Kitaip tariant, reikėtų pažvelgti į knygos Šeimos žemėlapio metodas vietą Lietuvos šeimos sociologijos diskurse. Nepretenduojant į išsamesnį šio diskurso pristatymą, vis tik reikėtų pažymėti, jog šeimos (kaip ir kitų sričių) tyrimai mūsų šalyje buvo (ir tebėra) glaudžiai susiję su galimybėmis dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose (tai užtikrina vykdomų tyrimų finansavimą, rezultatų palyginamumą Europos ar netgi platesniame kontekste ir pan.). Vieni pirmųjų į tarptautinę mokslinių tyrimų erdvę integravosi demografai, dalyvaudami stambiausiuose pastarųjų dviejų dešimtmečių lyginamuosiuose tyrimuose („Gimstamumo ir šeimos tyrimai Europos šalyse “, 1994 – 95 m.; „Gyventojų politikos vertinimas “, 2001 m., tarptautinis „Kartų ir lyčių tyrimas “, 2006 m., atliktas kaip tarptautinės „Kartų ir lyčių programos “sudėtinė dalis). Šiuose projektuose, kurie buvo vykdomi pagal tarptautinių ekspertų parengtas metodologines rekomendacijas, naudojant adaptuotas apklausos anketas, šeima yra tiriama sąsajoje su demografinių procesų (pirmiausia, gimstamumo) raida, todėl svarbiausias dėmesys skiriamas jos formavimui (gyventojų matrimonialinei ir prokreacinei elgsenai bei nuostatoms), santykiams tarp lyčių / kartų ir individų gyvenimo kelio ypatumams šeimos demografinių įvykių kontekste. Sukaupta labai turtinga ir tarptautiniu mastu palyginama empirinių duomenų bazė, leidžianti plėtoti tiek teorinį, tiek ir labiau į praktiką, t y. į gyventojų / šeimos politikos reikmes orientuotą diskursą. Niekas negalėtų kvestionuoti ir dėl įgytos patirties, taikant kiekybinę šeimos tyrimų metodologiją vertingumo – ši patirtis sėkmingai pritaikyta vykdant kitus tyrimus (pvz. transnacionalinių šeimų). Minėtų tyrimų rezultatai liudija apie sparčius šeimos pokyčius šalyje (naujų jos modelių plėtrą, įvairesnių šeiminio gyvenimo formų plėtrą ir t. t.) – visa tai yra įvardijama kaip šeimos transformacija, šeimos deinstitucionalizacija arba šeimos instituto fragmentacija Lietuvos šeimos struktūrai „nors specifiškai, bet artėjant prie vakarietiškos “. Aktyvios diskusijos viešojoje erdvėje, jau nekalbant apie kai kurių politinių partijų retoriką (ir konkrečius veiksmus) liudija apie (bent jau tam tikros visuomenės dalies) nesusitaikymą ar nenorą taikytis su šiais pokyčiais. Arba, kaip teigia A. Maslauskaitė, „[…] Lietuvoje užkonservuota „normalios šeimos “idėja lieka atspari socialinės kasdienybės pokyčiams “. Apibendrindama mintį autorė sako, kad ši idėja „modeliuoja socialinių veikėjų lūkesčius šeimai ir šeiminiams santykiams “. Tačiau ar visuomet „kultūriniai šeiminio gyvenimo normatyvai “(„kultūriniai vaizdiniai apie šeimą “) yra esmingas individualias nuostatas lemiantis veiksnys? Manytume, kad atsakymų į šį (ir daugelį kitų klausimų, kuriuos galima būtų iškelti kalbant apie šiuolaikinę šeimą ir jos prieštaras) paieška implikuoja naujų tyrimų metodų taikymą. Šią savo mintį galėčiau pagrįsti sugrįždama prie recenzuojamos knygos. Tarsi netiesiogiai dalyvautų diskusijoje, I. Juozeliūnienė ir L. Kanapienienė teigia, kad „šeimos žemėlapio metode individuali tiriamojo nuomonė netestuojama pagal tai, kaip ji atitinka „teisingą “arba institucinę šeiminio gyvenimo sampratą “(p. 5), arba vienas iš esminių jo bruožų yra tai, jog jis grindžiamas atvira šeimos samprata – jo metodologija „neturi griežtų šeiminio gyvenimo analizės orientyrų, nesivadovauja įsitvirtinusiomis šeiminio gyvenimo aiškinimo schemomis, kitaip tariant, tyrimas nėra grindžiamas institucionalizuotu žinojimu apie šeiminę struktūrą, vaidmenis, santykius šeimoje “(p. 43). Paliekant galimybes tiriamajam (tiriamiesiems) konstruoti / rekonstruoti kuriamą šeimos modelį, gaunama informacija apie individualias šeiminio gyvenimo koncepcijas, o tai leidžia spręsti apie jų atitikimą (ar neatitikimą) normatyvinei sampratai. Knygos pratarmėje pristatydamos šį kokybinį metodą, autorės pažymi ir kitus jo aspektus, žyminčius tyrimo proceso specifiką ir jos keliamus reikalavimus tyrėjui (kūrybiškumas, gebėjimas įvertinti iškylančias sąveikas, reflektuoti ir pan.). Taigi jo taikymas atveria plačias galimybes, tačiau kartu yra ir nemenkas iššūkis, arba, pasak knygos autorių, be išankstinio pasirengimo „metodo pranašumai gali pavirsti sunkumais, netgi neįveikiamomis kliūtimis “(p. 85). Manytume, kad šios knygos studijos (būtent studijos, o ne šiaip perskaitymas) suteikia tikrai gerus pagrindus tokiam pasirengimui: skaitytojui ne tik išsamiai pristatomas pats metodas, analizuojama ir kritiškai vertinama jo taikymo patirtis, bet ir atskleidžiama jo vieta šeimos sociologijos bei kokybinių šeimos tyrimų kontekste. Daug vertingų žinių, kurios yra būtinos, norint suprasti kokybinės metodologijos teorinius pagrindus yra pateikiama specialiose išnašose: jose, remiantis aktualia užsienio literatūra, pristatytas simbolinis interakcionizmas (p. 35), modernus ir postmodernus diskursas šeimos sociologijoje (p. 7 – 8), individualių tinklų teorija (p. 31) ir kt. Taigi skaitytojui nereikia ieškoti kitų šaltinių norint „atšviežinti “pamatines žinias, jis taip pat sužino, kaip galėtų toliau kryptingai papildyti šių žinių bagažą. Platus teorinės literatūros šaltinių sąrašas, apimantis išsamią šeimos žemėlapio metodo kūrėjos Irene'os Levin ir vieno iš iškiliausių šiuolaikinių šeimos sociologų, diadinės šeimos tyrimų perspektyvos autoriaus Jan Trost bibliografiją, taip pat apie šimtą Vakarų sociologų darbų yra ne tik jau pats savaime labai vertingas visiems besidomintiems šeimos sociologijos problematika; tai liudija apie didžiulį ir kruopštų knygos autorių darbą, atliktą apibendrinant sukauptą patirtį bei jų itin atsakingą požiūrį į savo misiją. (Deja, sociologijos knygų lentynoje galima rasti ir tokių nacionalinių tyrimų metodams skirtų mokomųjų publikacijų, kurių šiais išsakytais žodžiais negalėtume komentuoti.) Kadangi vienas iš svarbiausių recenzijos tikslų yra pristatyti leidinį arba nutiesti jo kelią link skaitytojo, apžvelgsime šios knygos turinį ir svarbiausias autorių įžvalgas. Pirmojoje dalyje, skirtoje kokybinių šeimos tyrimų apžvalgai, pažymima jų įvairovė ir vieta kokybinių tyrimų metodologijoje, akcentuojamas sąvokų šeima ir kokybinis tyrimas kontekstiškumas bei jų sąsajos su šeimos ideologija, taigi išryškinamas ir jų praktinis angažuotumas bei diskusinis pobūdis (p. 6,7). Apibrėžiant šeimos kokybinį tyrimą siūloma laikytis Jane Gilgun pasiūlyto „negriežtojo “varianto, kurį knygos autorės papildo požymiu, nurodančiu kad „tyrimo duomenų analizė gali būti atliekama, pasitelkiant kompiuterines programas; pvz., MAXqda ir kt. (p. 9). Taigi šeimos kokybinio tyrimo procesai gali turėti tiek kokybinę išraišką, tiek ir būti mišraus pobūdžio, kai rezultatai įvertinami suteikiant duomenims kiekybinį pavidalą. Pristatant kokybiniuose šeimos tyrimuose taikomas metodologijas, atkreipiamas dėmesys į „teorinio išmanymo ir praktinio atlikimo darną “(p. 10). Viena vertus, teorijos dalyvauja visuose tyrimo etapuose, jos lemia tyrimo metodų pasirinkimą, kita vertus, pradiniai teoriniai modeliai kokybiniuose tyrimuose gali būti koreguojami, atsižvelgiant į jų metu surenkamus duomenis (p. 10). Analizuodamos kokybinių šeimos tyrimų ypatumus (antrasis skyrius), I. Juozeliūnienė ir L. Kanapienienė išplėtoja savo mintis, išsakytas knygos pratarmėje dėl kokybinio metodo teikiamų galimybių, tiriant šeimą bei tyrėjo vaidmenis šiuose tyrimuose. Apibrėždamos konkrečiau šių tyrimų lauką („šeiminis pasaulis “, arba, šeiminio gyvenimo procesai, patirtys, sąveikose kuriamos reikšmės ir jų raiška), jos įspėja tyrėją, kad nepaisant teikiamų „šansų “, tyrimo procedūros pačios savaime negarantuoja tiriamųjų visiško atsivėrimo, todėl rekomenduojama neapsiriboti vieno asmens (šeimos nario) nuomone. Tyrėjui (ypač pradedančiajam – jam pirmiausia ir yra adresuojama ši knyga) itin vertingos toliau pateikiamos konkrečios rekomendacijos, padedančios išvengti kokybiniuose šeimos tyrimuose slypinčių tam tikrų pavojų. Po pakankamai išsamaus ir informatyvaus (turint galvoje mokomosios knygos paskirtį ir tikslus) teorinių ir metodologinių pagrindų pristatymo, kituose knygos skyriuose logiškai pereinama prie paties aptariamojo metodo. Pažymima, kad sociologiniuose tyrimuose žemėlapiai naudojami tyrimo duomenų rinkimui ir pateikimui. Knygos autorės aptaria sąvokų ir sampratų žemėlapių ypatumus ir nurodo, kad šeimos žemėlapio metodu sudaromi tiriamojo sampratų žemėlapiai. Pastarieji leidžia vizualizuoti tiriamojo žinojimą, patirtį, atminties įvykius. Daug dėmesio skiriama šeimos žemėlapio ištakoms (siejamoms su psichoterapeuto D. Kvebaek, jaunų šeimų tyrėjo J. Jogerson vardais) ir šio metodo autorės, norvegų sociologės Levin, pristatymui: aprašomi jos pirmieji tyrimai Filadelfijos vaikų konsultacinėje klinikoje, atlikti taikant šį metodą, išryškinami jo panašumai ir skirtumai, lyginant su kitais metodais (sociometrijos, individualių tinklų). Svarbu, kad atliekant palyginimus, išnašose yra pristatomi ir paminėtųjų tyrimų teoriniai pagrindai (sociometrija, individualių tinklų teorija). Taigi nuosekliai laikomasi keliamų mokomajai literatūrai reikalavimų, nė minutėlę nepamirštant, jog knygos skaitytojams studentams ši „kontekstinė “informacija yra labai reikalinga ir svarbi. Taikant šeimos žemėlapio metodą vadovaujamasi pragmatizmo ir simbolinio interakcionizmo teorinėmis prielaidomis ir idėjomis. Knygoje pateikiamas pakankamai išsamus šių idėjų aprašymas, pristatomi jų autoriai (A. Straussas, C. S. Peircas, C. Geertzas), aptariamos pagrindinės sąvokos ir duomenų rinkimo bei interpretavimo procedūros. Parodoma, kaip yra pasitelkiama atvira šeimos samprata bei diadinė šeimų tyrimo metodika. I. Juozeliūnienė ir L. Kanapienienė akcentuoja, kad naudojamos metodologijos leidžia „pažvelgti į tyrimą reflektyvumo požiūriu “(p. 43), šiuo atveju tyrėjas yra tyrimo konstruotojas ir rekonstruotojas, kurio „veiklos sėkmė priklauso nuo jo asmeninio tikrovės patyrimo, sangrąžos gebėjimo “(p. 44). Ši apibendrinanti mintis nuosekliai pratęsiama kituose skyriuose. Analizuojant duomenų rinkimo procedūrą (pakopas), taip pat aprašant tyrimo etiką remiamasi jos autorių asmenine patirtimi, kuri įgyta taikant šį metodą. Savikritiškas tyrimų praktikos pristatymas, nurodant iškilusius nesklandumus, yra vertingas prevencinis įrankis kitiems tyrėjams, galbūt padėsiantis jiems išvengti klaidų ateityje. Šeimos žemėlapio metodas kokybinių metodų gausoje išsiskiria ypatumais, kurių išryškinimas, be abejonės, yra vienas iš svarbiausių knygos autorių uždavinių. Tai matyti skaitant visą tekstą, o apibendrinančią informaciją randame paskutiniame ketvirtojo skyriaus poskyryje, kuriame, pateikiant nuorodas į Levin, Trostą ir kitus sociologus, pakankamai detaliai aprašyti svarbiausi šio metodo skiriamieji bruožai (vizualizacija, verbalinės ir neverbalinės informacijos derinimas, trianguliacija, tiriamojo įveiklinimas); pabaigoje vėlgi (jau ne pirmą sykį) sugrįžtant prie tyrėjui keliamų reikalavimų. Čia būtų tikslinga pacituoti pačias autores, jog šis metodas – tai tarsi tyrėjo „pasivaikščiojimas su tiriamuoju, kuriame yra aiški kryptis, tačiau ėjimo tempas ir vingiai priklauso nuo paties tiriamojo “; arba dėl pastarojo „kūrybiško dalyvavimo tyrimo metu iškyla klausimai “, kurie sukelia nukrypimus nuo numatytos struktūros ir parengtųjų interviu gairių (p. 62). Konkretūs tokių „pasivaikščiojimų “pavyzdžiai, iliustruojantys metodo galimybes ir ypatumus, yra analizuojami, pasiremiant Levin šeimos po skyrybų, pakartotinės santuokos šeimų tyrimais, taip pat knygos autorių vykdytu atotolio šeimų tyrimu. Nurodytasis (p. 68) tokių pavyzdžių sąrašas yra ilgesnis, gaila, kad apsiribota tik kai kurių jų įvardijimu, bet ne pristatymu skaitytojui; manytume, kad tai būtų buvę tikslinga padaryti, juo labiau, kad yra ir atitinkamos šios knygos autorių publikacijos. Beje, jos gerokai „pasikuklino “, pateikdamos literatūros sąraše tik vienintelę Irenos Juozeliūnienės publikaciją (Juozeliūnienė, I. 2003. Janas Trostas ir šeimos sociologija: Naujos tyrimo galimybės. Vilnius, Garnelis). Šiame sąraše pasigendama kitų vertingų ir aktualių knygos autorių, su kuriais skaitytojui, besidominčiam šeimos sociologija ir kokybiniais tyrimų metodais tikrai pravartu susipažinti. Kalbant apie literatūros sąrašą ir pristatomus autorius, reikėtų vis tik pastebėti, jog nepavyko išvengti kai kurių netikslumų, rašant užsienio autorių pavardes: daugumoje teksto vietų pavardžių galūnės yra „sulietuvintos “(pvz., Strausso, Glasserio, analogiškai Straussu, Glasseriu, p. 12), tačiau greta rašoma: Jane's Gilgun (p. 12), Jamesu White'u (p. 14) ir pan.; arba pavardės rašomos originalo kalba, jų nelinksniuojant. Kiek „rėžia akį “ir tai, kad vienur pateikti autorių pilni vardai ir pavardės, kitur – tik inicialai ir pavardės, dar kitur – tik pavardės (Šie pastebėjimai yra skirti veikiau knygos redaktorei, nei jos autorėms; kaip jau buvo pažymėta, jų skrupulingumas, atidumas ir pagarba skaitytojui nusipelno labai aukšto įvertinimo ir yra neabejotinas plataus knygos Šeimos žemėlapio metodas pripažinimo garantas). Telieka palinkėti Irenai Juozeliūnienei, Laurai Kanapienienei ir jų kolegėms ne tik sėkmingai taikyti jų aprašytuosius (taip pat ir kitus) metodus šeimos tyrimuose, bet ir toliau plėtoti pradėtą tradiciją: pristatyti akademinei visuomenei (ir plačiajam skaitytojų ratui) skandinaviškąjį ir Vakarų šeimos sociologijos diskursą bei inovatyvius tyrimų metodus. Vida Kanopienė Manot, čia kalba pavydas? Ne. Jei iš tikrųjų pavydėčiau, neprisipažinčiau. Nei sau, nei kitiems. Ir susigalvočiau kokią kompensacinę schemą; juk nėra labai sunku įsivaizduoti, kad esi nepaprastasis ir įgaliotasis Kultūros pasiuntinys ir niekini šituos menkus, bandomis besiganančius žmogiūkščius. Arba – kad pabaiga ir tuštuma jau netoli, ir tik tie, kurie išlaikė neužterštą Dvasios ugnį, pasieks Vandenio amžių ir sėdės Madam Blavatskajos kairėje per amžius. Ir nepastebėsi, kaip atsiras bendraminčių ratelis, kuriame „tarp mūsų “galėsi persimesti reikšmingu žodžiu arba reikšmingiau patylėti. Netinka, man tas netinka. Kad ir kokie paiki būtų žmonės, jie nėra anoniminių demonų užvaldytos marionetės. Kiekvienas iš jų, net ir elementarus chuliganėlis ar alaus kiosko pardavėja, kurie makaluoja rankomis ir spiegia prie roko koncerto scenos, turi tuos pačius poreikius kaip ir tie, kurie pasimėgaudami skaito Proustą ar Borgesą. Nekasdieniškų, stiprių pojūčių poreikį. Tikrumo ir grožio poreikį. Poreikį kažko, kas būtų labai panašu į gyvenimo srautą, tačiau aprėpiamiau ir aiškiau. Skiriasi pavidalai, jų sudėtingumas, raiškos priemonės, bet esmė lieka ta pati. Kita vertus, manęs nežavi įsitikinimas, kad popkultūra yra savotiškas matas ir etalonas, į kurį visi turi lygiuotis. Perteklinės roko & kino citatos, ne vieno amžininko rašytojo baimė pasirodyti nuobodžiu intelektualu, mėšlungiškos pastangos (ypač prozininkų) nė akimirkos nenustoti entertaininti skaitytoją – tai man atrodo kapituliacijos ženklas. Suprantu, kad popkultūrinė kalba žadina viltį, jog įmanoma įveikti moderniojo gyvenimo komplikacijas, uždarus meno bei filosofijos žargonus ir grįžti į šiltą ir nuoširdų liaudies glėbį. Vis dėlto paprasta ir spontaniška ši kalba yra tik iš pirmo žvilgsnio. Iš antro – pasimato mieli veideliai, kurie viską apskaičiavę ir atkalę – todėl geriau ilgai nesistebeilyti. O ir apskritai – literatūra nesivelka įkandin popmuzikos ar kino. Greičiau jau atvirkščiai. Simultaniško pasakojimo modelis, neseniai išpopuliarėjęs kine, literatūroje naudojamas nuo neatmenamų laikų, ir tai tik vienas pavyzdys. Nors šiandien literatūra ne tokia pastebima, ji vis dar yra žemėn įleistas rūsio skliautas, be kurio neišsilaikytų joks menų statinys. O juk galėjai būti kažkas. Rimtas vyras, veiklus žmogus. Tas, kuris įgyvendins visas gerovės ir turėjimo svajas, kokias tik ištisos trys lietuvių kartos prisvajojo per penkiasdešimt tarybmečio metų. Darbas, verslas, priedai ir dividendai – ir jokių megalomanijos ir sąžinės graužimo kontrastinių dušų. Galėjai būti kokios nors parduotuvėlės savininkas, kas rytą stilingu motoroleriu atvažiuojantis į senamiestį ir atrakinantis drožinėtas įstaigos duris. Arba kas nors rimčiau – pavyzdžiui, televizijos laidų vedėjas. Pataukštum porą valandų tiesioginiame eteryje, ir nereikėtų tūnoti šitam kaulus laužančiam šalty, sėdėtum atsipūtęs fotelyje prie židinio, nuosavame dizainerio įrengtame name. O jei būtum apsukriai sukęsis (dešimtas dešimtmetis, neribotų galimybių laikas!), turėtum dar kelis butus. Dėl viso pikto. Atostogautum prie šiltų jūrų su ta pačia arba keičiamom partnerėm. Jokių vaikų, suprantama – nes trukdo karjerai, savirealizacijai, poilsiui ir t. t. Nedaug trūko, kad būčiau pasukęs į tą pusę. Situacija buvo kaip pasakoj, kur broliai prieina kryžkelę ir turi rinktis, kuriuo keliu eis: jei dešiniuoju – laimę suras, jei kairiuoju – į bėdą paklius. Mano temperamentas ne iš lėtųjų, o verslas choleriško būdo reikalauja ir jį dar sustiprina, lietuviškas kapitalizmas tai tikrai. Be to, prieš dešimt ir daugiau metų beveik visur galėjau kažką pasiūlyti, patobulinti ir užsidirbti. Ne kartą paniždavo nagai, kai pamatydavau nesąmones parduotuvėj ar kavinėj. Dar vienas dalykas – į prasmės, sėkmės, vietos visatoje ir pan. klausimus verslas turi labai konkrečius atsakymus. Štai mano atlyginimas, o štai – mano apyvarta, produkcija, štai sukurtos darbo vietos... Ir to nenuneigsi jokiais filosofiniais išvedžiojimais – darbo vietos yra darbo vietos. O jei kartais atsirastų koks nors neaiškus nepasitenkinimas, jį visuomet galima nuslopinti tokiais anestetikais kaip narystė prestižiniame cigarų klube ar interviu spalvotame žurnale. Vis dėlto aš pasirinkau tą pusę, kurią ir dera pasirinkti kairiarankiams. Jei rimtai – turbūt nebūčiau sugebėjęs įtikinti save, kad nuolatinis voveriškas sukimasis rate su vienintele nueito kelio apmąstymo forma – balansų suvedinėjimu pagal formą ER2161 (ir gal dar kalėdiniu firmos vakarėliu) – yra man skirtas gyvenimo pavidalas. Kurį laiką gal ir ištverčiau, bet galiausiai sprogčiau. Tačiau turbūt didžiausia kliūtis būtų ta tefloninė etika, kurią priimti privalėčiau norėdamas, kad verslas sektųsi. Turiu galvoje požiūrį į kitus žmones kaip į vienetus, iš kurių reikia išpešti naudos, o prireikus – pergudrauti. „Verslo partneris “man, matyt, iki dienų galo liks nesuvokiamas dalykas. (Neįsivaizduoju, kaip įmanoma rodyti draugiškumo ženklus žmogui, kurį čia pat bandai „išdurti “? Nebent jei esi įsitikinęs, kad ir jis tavo atžvilgiu nusiteikęs lygiai taip pat.) Ir tas teflonas – metodiškas problemų, konfliktų, pralaimėjimų „taupymas “, t. y. nutylėjimas, ir ne mažiau metodiškas laimėjimų ir indėlio į BVP augimą, sėkmės istorijų ir pan. trimitavimas. Jau kuris laikas pas mus tai įgavo groteskiškus pavidalus. Verslui nebegana asmeninių pasiekimų ir turtų demonstravimo, jis panoro išaukštinti save kaip in corpore prometėjišką veiklą, kuri vienintelė gali suteikti gėrį ir išganymą šaliai – ką ten, visai žmonijai. Klausydamasis verslininkų gražbyliavimo, imi galvoti, kad žinai tik vieną neseną instituciją, apsigaubusią tokia aureole – komunistų partiją. Buvo tokia formulė, jog Partija – epochos garbė, protas ir sąžinė (ir tai visai nenuostabu, turint omeny, kokias pareigas tarybiniais laikais ėjo daugelis verslo tūzų). O aš nesugebėjau net tapti komjaunuoliu – kliudė nedrausmingumas, per didelis žavėjimasis pankais ir gotais. Ar ne iš tų laikų atsinešiau kenksmingą įprotį tūnoti sandėliuke? Lietuvos bažnytinių kapelų vadovų ir narių kūrybinė veikla (XVIII a. pabaiga – XIX a. I pusė) Laima Budzinauskienė Straipsnyje aptariama iki šiol netyrinėta XVIII a. pabaigos – XIX a. I pusės Lietuvos bažnytinių kapelų repertuaro dalis – kapelų vadovų bei narių kūryba. Darbe remiamasi archyviniais šaltiniais ir išlikusių muzikinių rankraščių fragmentais. Publikacijos tikslas – atskleisti bei įvertinti kapelų vadovų ir narių kompozicijas bei jų svarbą bendrame kapelų repertuaro kontekste. Čia apžvelgiama ir minimu laikotarpiu aktuali kapelmeisterių veikla, tiesiogiai susijusi su bažnyčiose muzikavusių vokalinių - instrumentinių kolektyvų repertuaro turtinimu: įvairių kompozitorių kūrinių pritaikymas kapelų atlikimui. Mindaugo Urbaičio muzika kino filmams (1976 – 2002) Saulius Gerulis Straipsnyje aptariama Mindaugo Urbaičio muzika filmams, taip pat jos sąsajos su kompozitoriaus kitų žanrų muzika. Svarstomas ir M. Urbaičio filmų muzikos pobūdis bendrame lietuvių šio žanro muzikos kontekste. Objektas gvildenamas taikant istorinį aprašomąjį metodą. Klasikiniai eksperimentai vėlyvojo sovietmečio Lietuvos tapyboje ERIKA GRIGORAVIČIENĖ Straipsnyje vėlyvojo sovietmečio Lietuvos tapyba nagrinėjama ne kaip apibrėžto istorinio laikotarpio, jo socialinių, politinių, ideologinių veiksnių produktas, bet interpretuojama platesniuose naujųjų amžių Vakarų tapybos – tam tikros ilgalaikės vizualiosios kultūros – ir šiuolaikės dailėtyros kontekstuose. Tokia interpretacija, kurios moksline verte kartais abejojama, prasminga dėl to, kad Lietuvos tapytojams XX a. 7 – 8-ajame dešimtmetyje parūpo klasikinei moderniajai Vakarų tapybai būdingi vaizdo savistabos ir savigriovos klausimai. Medijų menas kaip mokslinė - eksperimentinė erdvė. Lietuvos, Latvijos ir Estijos atvejai XX a. pabaigoje - XXI a. RENATA ŠUKAITYTĖ Šiame straipsnyje išskiriamos ir analizuojamos dvi trijų Baltijos šalių eksperimentinio medijų meno kryptys, labiausiai plėtotos jaunosios kartos menininkų XX a. pabaigoje - XXI amžiuje. Pirmajai būdingi formalūs meninės kalbos eksperimentai, naujų elektroninio garso ir vaizdo sintezės būdų paieška, interaktyvių vaizdo ir teksto brikoliažinių struktūrų kūrimas, netikėtų spalvinių ir garsinių efektų „išgavimas “ir pan. Ryškiausi šios krypties atstovai Raoulis Kurvitzas, Raulis Kelleris, Vaclovas Nevčesauskas, Mindaugas Gapševičius, Martinas Ratnikas, Pēteris Ķimelis. Antrosios krypties menininkai - archeologai analitikai - naujomis technologijomis siekia perduoti kultūrines ir visuomenines reikšmes bei prasmes visuomenei. Jie tiria technologijų raidą, jų savybes, visuomenės poveikį, medijų, meno ir mokslo tarpusavio sąveikas ir kitus svarbius medijų kultūros aspektus. Tai itin būdinga M. Gapševičiaus, Bartošo Polonskio, Nomedos Urbonienės ir Gedimino Urbono bei Jānio Garančo darbams. Techninių - technologinių inovacijų kūrimo proceso struktūrizavimas Paulius ALEKSANDRAVIČIUS, Juozapas Audvydas STAŠKEVIČIUS, Eligijus TOLOČKA Straipsnyje yra pateikiama ir analizuojama techninių - technologinių inovacijų kūrimo proceso schema žvelgiant valdymo sprendimų parengimo metodų aspektu. Sudaryta ir pateikta techninių - technologinių inovacijų kūrimo rizikos vertinimo metodika, kiekybinis modelis investicijų grąžai skaičiuoti. Nustatyta koreliacinė priklausomybė tarp skiriamų lėšų ir investicijų grąžos laikotarpio. Nuosavybės ir valdymo atskyrimo problematika akcinėse bendrovėse Paulius Čerka Straipsnyje nagrinėjamas turto ir valdymo atskyrimas ir jį aiškinantys įvairūs ekonominiai valdymo požiūriai. Grindžiamas teiginys, jog svarbi yra ne tik galiojanti teisės aktų bazė, bet ir ekonominiai teisiniai valdymo požiūriai bei vertinimai, kurie aiškina bendrovės akcininkų ir vadovų santykius. Ekonominis valdymo požiūris yra prielaida ne tik efektyviam atsirandančių įtampų tarp bendrovės vadovų ir bendrovės dalyvių sprendimui, bet ir bendrovės, kaip verslo organizavimo formos, tolimesniam vystymuisi. Pinigų srautų kontrolės sistema Jonas MACKEVIČIUS, Kastytis SENKUS Straipsnyje nagrinėjama autorių pasiūlyta pinigų srautų kontrolės sistema, pagrindžiamas jos būtinumas dinamiško ir konkurencingo verslo sąlygomis. Tiriami pagrindiniai pinigų srautų kontrolės sistemos elementai: ūkinių operacijų kontrolė, pinigų srautų kontrolės procedūros, pinigų srautų ataskaitų sudarymo kontrolė ir pinigų pasisavinimo būdai. Viešųjų ryšių organizacinių modelių raida Lietuvos savivaldybėse Liudas MAŽYLIS Ištirta Lietuvos savivaldybių viešųjų ryšių organizacinių modelių kaita. Vietinės žiniasklaidos rinkos pokyčiai, informacijos kanalų modernėjimas, kintantis viešųjų ryšių suvokimas lėmė institucijų inovacijas. Tačiau aktyvūs viešieji ryšiai tėra būdingi nedaugeliui savivaldybių. Raktiniai žodžiai: Lietuvos savivaldybės, viešieji ryšiai, organizaciniai modeliai. Geležies amžiaus Rytų Lietuvos gyventojų demografija Laurynas KURILA Straipsnyje nagrinėjama Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą palikusių bendruomenių demografija. Tyrimas paremtas 362 griautinių ir degintinių kapų iš 64 laidojimo paminklų osteologinių tyrinėjimų duomenimis. Iš viso juose identifikuoti 443 asmenų palaikai. Dėl turimų duomenų fragmentiškumo darbe apsiribojama su amžiumi bei lytimi susijusiais klausimais. Tyrimo rezultatai ir Rytų Lietuvos pilkapius palikusių populiacijų gyvenimo lentelė lyginama su etaloninio Plinkaigalio kapinyno duomenimis. Aptariamas abiejų lyčių ir įvairių amžiaus grupių asmenų mirtingumas bei kiti demografiniai rodikliai. Gauti duomenys bendrais bruožais atkartoja Plinkaigalio ir kitų populiacijų demografines tendencijas. Istorinis ir fikcinis naratyvas: panašumai ir skirtumai Vytautas ŽEMGULIS Šiuolaikiniai postmodernistiniai istorijos filosofai istorinį tekstą linkę laikyti naratyvu, labai artimu literatūriniam, grožiniam naratyvui. Tokia išvada, viena vertus, parodo per pastaruosius dešimtmečius pasiektą pažangą istorinių tekstų tyrimo srityje, leidusią suvokti, jog istorinės praeities reprezentacija pavaldi tokiems pat tekstiniams mechanizmams, kokie galioja ir grožinėje literatūroje. Kita vertus, ji verčia susirūpinti galima istorijos tik kaip literatūros žanro porūšio, negalinčio pretenduoti į jokį moksliškumą, traktuote. Šiame straipsnyje imamasi ieškoti esminio kriterijaus ar požymio, leidžiančio aiškiai atriboti istoriją nuo literatūros. Autorius mano, kad tokio kriterijaus paieškoms gali pasitarnauti literatūrologinės disciplinos - naratologijos - priemonių pritaikymas istorinių tekstų analizei. Ji neabejotinai patvirtina išvadą, kad istoriniai veikalai yra naratyvai, ir leidžia aiškiau apčiuopti istorinio bei literatūrinio naratyvų tekstinius skirtumus. Aptariami taip pat kiti du istorinio ir grožinio naratyvų skirtumo kriterijų variantai - tiesos bei pragmatinis. Straipsnis baigiamas išvada, kad tekstinėje plotmėje neįmanoma rasti esminio skirtumo tarp istorinio ir grožinio pasakojimų. Toks kriterijus slypi tik referencinėje, už teksto esančioje sferoje ir pasireiškia pačiu istorinių įvykių realumu. Moterų tematika Europos parlamento rinkimų kampanijoje Irmina MATONYTĖ, Aurelija NOVELSKAITĖ Remiantis politinės komunikacijos studijų bei feministinių studijų įžvalgomis, straipsnyje analizuojamos moterų dalyvavimo viešojoje erdvėje tendencijos. Studijos tikslas - atskleisti moterų įvaizdžių ir su moterimis susijusios tematikos (moterų kandidačių ir moterų potencialių rinkėjų interesų) bruožus Lietuvos žiniasklaidoje, atspindinčioje 2004 m. Europos parlamento rinkimus. Fiksuojama, kaip pristatomos moterys, moterys Europos parlamentarės, moterys kandidatės į EP, kaip įterpiami pasakojimai apie lyties temas ir pan. Empirinis tyrimo pagrindas - „Lietuvos rytas "ir „Respublika" monitoringas 2004 m. gegužės - birželio mėn. Pastebėtas kraštutinis EP rinkimų „antraeiliškumas "Lietuvos politinėje dienotvarkėje. Publikacijos, kuriose minimos moterys kandidatės į EP, buvo retos, o moterys kandidatės ir moterų tematika neatskleidė aiškių su moterų atstovavimu susietų politinių gairių ir nekeitė moterų politikių atrankos „pagal nutylėjimą "pobūdžio. Moterų dalyvavimo viešosios erdvės diskusijose galimybės išlieka ribotesnės negu dominuojančios vyrų grupės. Simbolinis vyrų dominavimas pasireiškia per moterų tematikos viešąjį atmetimą, slėpimą ar pavertimą neregima / nematoma ar pristatymą tik nominaliai, stereotipiškai. Daugelis lyčių tematikos atspindėjimo dienraščiuose bruožų priskirtini pokomunistinei specifikai: tarp socialinių įvaizdžių dominuoja neigiama sovietinė moterų atstovavimo per dirbtines kvotas patirtis ir dėmesys telkiamas į asmenybes, o ne ideologinius ar pragmatinius motyvus politikoje. Interpretuojant rinkimų į EP rezultatus išrinktų asmenų požiūriu, galima vaizdingai kalbėti apie Europos parlamentaro mandatą kaip atsitikinai laimėtą aukso puodą. Simptomiškai tokiu laimės kūdikiu įvardijama moteris. Lenkų repatriacija į Lenkiją: 1944 – 1947 metai Vitalija Stravinskienė Straipsnyje nagrinėjamas lenkų persikėlimas iš Lietuvos į Lenkiją, vykęs Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pirmaisiais pokario metais. Jį lėmė radikalūs politiniai, teritoriniai, socialiniai - ekonominiai pasikeitimai Lietuvoje ir Lenkijoje. Dėl SSSR primesto repatriacinio susitarimo daugelis tūkstančių asmenų (daugiausia lenkų) 1944 m. pabaigoje – 1947 m. iš Lietuvos repatrijavo į Lenkiją. Dėl skirtingų šalių požiūrių ir interesų Lenkijos atstovai repatriaciją skatino, stengėsi, kad iš Lietuvos atvyktų kuo daugiau asmenų (planuota, jog iš Lietuvos repatrijuos apie 500 tūkst. asmenų). Lietuvos SSR atstovai, turėdami ribotas veiklos galias, repatriacijai pritaikė diferenciacijos principą, nevaržydami išvykimo iš Vilniaus miesto ir pristabdydami iš kaimo vietovių. Iš užsiregistravusių repatrijuoti 380 tūkst. asmenų išvyko 180 – 190 tūkst. Intensyviausiai migracija vyko 1946 m., kai repatrijavo apie 98 tūkst. asmenų. Repatriacija turėjo ilgalaikių pasekmių Lietuvos etnodemografinei situacijai, tiek išvykusiems, tiek ir Lietuvoje likusiems lenkams. 1944 – 1953 metų partizaninio karo Lietuvoje istoriografija Mindaugas POCIUS Straipsnyje glaustai apžvelgiama Lietuvos antisovietinio judėjimo, 1944 – 1953 m. siekusio atkurti nepriklausomą valstybę, istoriografija, bandoma apibūdinti rezistencijos tyrimų rezultatus, vyraujančias interpretacines kryptis, kai kurias problemas, raidą ir tendencijas, istorikams aktualius uždavinius. Pasipriešinimo istoriografija suskirstyta į pagrindinius kokybiškai skirtingus etapus, apžvelgiami žymesni tautinio Atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpio bei išeivijos darbai. Dėl pernelyg ideologinio ir nemokslinio sovietinės istoriografijos pobūdžio jai dėmesio skirta mažiau ir ji apibūdinta tik bendrais bruožais. Darbuotojų profesinio ugdymo sąnaudos ir jų valdymas Jonas Mackevičius, Rasa Subačienė Darbuotojų profesinio ugdymo sąnaudų valdymo problema yra labai aktuali dinamiško ir konkurencingo verslo sąlygomis. Sprendžiant šią problemą tiesiogiai susiduria įmonių vadovų ir darbuotojų interesai: įmonių vadovai, stengdamiesi mažinti darbuotojų profesinio ugdymo sąnaudas, gali prarasti visus geriausius savo specialistus. Straipsnyje nagrinėjama darbuotojų profesinio ugdymo reikšmė ir būtinumas visuotinės rinkos ekonomikos sąlygomis, pateikiama informacijos apie darbuotojų profesinio ugdymo sąnaudų formavimo sistemą ir šios informacinės sistemos valdymo būdus. Pirmą kartą pateikiama į penkias grupes suskirstyta darbuotojų profesinio ugdymo sąnaudų klasifikacija: 1) darbuotojų priėmimo į darbą, 2) orientavimo, 3) darbo mokymo, 4) papildomo mokymo ir 5) darbuotojų išėjimo sąnaudų. Rekomenduojama darbuotojų profesinio ugdymo sąnaudų valdymo sistema, kurią sudaro šie elementai: 1) planavimas, 2) buhalterinė apskaita, 3) analizė ir kontrolė, 4) prognozavimas. Šie elementai, siekiant priimti optimalius darbuotojų profesinio ugdymo sąnaudų valdymo sprendimus, straipsnyje nagrinėjami smulkiau. Skaitmeninės informacijos išsaugojimas: specialistų kvalifikacijos tobulinimas. Projekto Digital Preservation Europe atvejis Jūratė Kuprienė, Marija Prokopčik Bibliotekų, archyvų ir muziejų darbuotojai susiduria su nauju iššūkiu - reikia išsaugoti skaitmeninę informaciją. Nors šia tema rašoma ir diskutuojama jau labai seniai, priimti sprendimus ir pradėti vykdyti skaitmeninės informacijos išsaugojimo programas (toliau - SIIP) vis dar pernelyg sudėtinga. Kultūros paveldo institucijų atstovai pripažįsta, kad ilgalaikio išsaugojimo problema tampa vis aktualesnė. Vis dažniau tenka priimti strateginius sprendimus ir atsakyti į praktinius klausimus, susijusius su konkrečių metodų ar technologijų pasirinkimu. Norint tokius uždavinius įgyvendinti reikia tinkamos profesinės kvalifikacijos, todėl būtina atkreipti dėmesį į specialistų rengimą bei kvalifikacijos tobulinimą šioje srityje. Skaitmeninės informacijos išsaugojimo (toliau - SII) veiklą Europoje koordinuojančio projekto Digital Preservation Europe dalyviai, atlikę ankstesnių mokymų šioje srityje ir mokymams tinkamos medžiagos analizę bei projekto partnerių - archyvų, bibliotekų ir universitetų, dirbančių skaitmeninės informacijos išsaugojimo srityje atstovų - apklausą, parengė mokymų programą ir organizuoja skaitmeninės informacijos išsaugojimo specialistų mokymo kursus. Šiame straipsnyje aptariami šio projekto rezultatai ir nagrinėjamas skaitmeninės informacijos išsaugojimo mokymų poreikis, mokymo programos sudarymo tikslai ir principai. Pristatoma vykdant šį projektą parengta skaitmeninės informacijos išsaugojimo mokymų programa, apžvelgiami pirmųjų šio projekto organizuotų mokymų rezultatai. Politinio žiniasklaidos diskurso apibrėžtys: žiniasklaidos, kaip politinės komunikacijos dėmens, tyrimas Renata Matkevičienė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Informacijos ir komunikacijos katedros lektorė daktarė Žiniasklaidos dalyvavimas šiandieniame politiniame gyvenime akivaizdus ir nekvestionuojamas. Pastaraisiais metais ji tapo bene aktyviausia politinės komunikacijos veikėja, taip pat aktyviai politikos srities dalyvių panaudojama terpe siekiant tikslų. Šio straipsnio tikslas - apibrėžti ir nusakyti politinio žiniasklaidos diskurso teorinio tyrimo dėmenis. Išsikėlus tikslą, siekiama nustatyti politinio žiniasklaidos diskurso apibrėžties ir tyrimo apibrėžtumą, ištirti žiniasklaidos, kaip politinio proceso veikėjos, vaidmenis ir tyrimo galimybes. Šiame straipsnyje teigiama, kad politiniame žiniasklaidos diskurse atsiskleidžia dvejopas žiniasklaidos, kaip politinės komunikacijos elemento, vaidmuo: pirmiausia politinio žiniasklaidos diskurso analizė nurodo žiniasklaidą kaip vietą (erdvę), kurioje vyksta sąveika tarp politikos veikėjų, visuomenės ir žiniasklaidos institucijų; antra, žiniasklaida gali būti tiriama kaip institucija, formuojanti politinį diskursą, arba priemonė, taikoma jam formuoti. Lietuvos akademinė e. biblioteka (eLABa) Antanas Štreimikis, Stanislovas Žurauskas, Vilius Kučiukas, Aleksandras Targamadzė, Albertas Žalys Greita ir patogi prieiga prie mokslo ir studijų literatūros ir kitos informacijos pagerina studijas, mokslinius tyrimus ir bendravimą. Naudojantis internetu, pasauliniu žiniatinkliu, susisiekimo įrankiais ir paieškos sistemomis, nebūtina vykti į biblioteką, laukti, kol atneš knygą, ir gaišti laiką kataloguose ieškant reikiamo šaltinio. Kiekvienas skaitytojas norėtų skaityti jam priimtinu laiku ir patogiausioje vietoje. Lietuvos akademinė e. biblioteka (eLABa) skirta Lietuvos mokslo institucijoms, jų autoriai kuria mokslines ir studijų publikacijas, kurias reikia įkelti, kataloguoti, saugoti ir pateikti skaitytojams bei kitoms informacinėms sistemoms. Siekiamas eLABa rezultatas - naudojant informacines ir komunikacines technologijas sparčiau skleisti naujausias mokslo žinias ir mokomąją medžiagą, gerinti mokslinių tyrimų ir studijų kokybę, plėtoti nuotolines ir visą gyvenimą trunkančias studijas, propaguoti Lietuvos mokslininkų, mokslo ir studijų institucijų veiklą ir pasiekimus, ugdyti žinių visuomenę ir plėtoti žinių ekonomiką, tobulinti bendro visuomenės gyvenimo kokybę. eLABa kuriama plėtojant Lietuvos akademinių bibliotekų tinklą (LABT) ir įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamus projektus. Aukštojo mokslo institucijų įvaizdis: šališki veiksniai Albinas Marčinskas, Greta Drūteikienė, Vilija Gudonienė Aukštojo mokslo sektoriuje didėjant konkurencijai šalies viduje bei vis labiau patiriant tarptautinį spaudimą, universitetų įvaizdis įgauna lemiamą reikšmę sėkmingai jų veiklai ar net išlikimui. Vakarų šalių mokslininkai jau senokai yra nustatę, kad universitetas yra viena iš įstaigų, kurios sėkminga veikla visiškai priklauso nuo jos įvaizdžio, o kai kurie šios srities tyrinėtojai teigia, jog tai bene pats vertingiausias universitetų aktyvas. Aukštojo mokslo institucijos vis agresyviau naudojasi rinkodaros komunikacija, stengiasi pasiekti svarbiausias universitetams interesų grupes - studentus, dėstytojus, mokslininkus, partnerius, valstybines institucijas. Lietuva kol kas nepatiria pasaulyje vyraujančių studentų skaičiaus ir finansavimo mažėjimo tendencijų, tačiau ir mūsų šalyje neabejotinai suvokta studentų pritraukimo ir įvaizdžio puoselėjimo svarba. Šiame straipsnyje aptariamos bendrosios universitetų įvaizdžio formavimo teorinės įžvalgos, komunikacinio dėmens reikšmė, o teiginiai iliustruojami Vilniaus universiteto įvaizdžio pirmojo tyrimo etapo duomenimis. Žinių kultūros ugdymas - strateginė akademinių bibliotekų valdymo kryptis Janina Pupelienė Akademinės bibliotekos, aktyviai dalyvaujančios universitetinių žinių kūrimo ir ypač sklaidos procesuose, yra stipriai veikiamos palyginti uždaros akademinės aplinkos su jai būdinga institucine autonomija ir vertybėmis, dažnai priešingomis efektyvaus dalijimosi žiniomis kultūrai. Akademinės bibliotekos turi ieškoti būdų, kaip tapti atviromis, nauja darbo kultūra pasižyminčiomis organizacijomis, kurti veiklos strategijas, kurių įgyvendinimo sėkmę dažnai lemia organizacijos vidinė kultūra. Dalijimosi žiniomis kultūra straipsnyje nagrinėjama kaip organizacijos bendros kultūros dalis. Aptariami galimi organizaciniai ir techniniai dalijimosi žiniomis metodai, ypač pabrėžiant pasitikėjimo ir tarpusavio supratimo aplinkos kūrimą. Pagrindinis straipsnio tikslas - atlikti žinių kultūros ugdymo organizacijose mokslinių publikacijų analizę, tuo atkreipti Lietuvos bibliotekų vadovų dėmesį į šią aktualią valdymo problemą ir paskatinti juos ugdyti savo vadovaujamose organizacijose tokią kultūrą. Atliekant tyrimą naudotasi mokslinės literatūros analizės metodu. Verslo informacijos kokybės vertinimas Juozas Ruževičius, Aistė Gedminaitė Straipsnyje analizuojami verslo informacijos kokybės vertinimo ypatumai. Išryškinami svarbiausi informacijos kokybės rodikliai - informacijos kokybės vertinimo ir valdymo pagrindas. Remiantis IBM kompanijos modeliu įvertinama Lietuvos verslo organizacijų informacinė branda. Identifikuojami mūsų šalies verslo organizacijų labiausiai vertinami informacijos kokybės rodikliai. Daroma išvada, kad siekiant užtikrinti kokybę informacija turėtų būti kuriama, pateikiama ir vertinama pagal konkrečiai apibrėžtus kokybės kriterijus, kaip pagal iš anksto aptartus kokybės kriterijus yra tiekiami ir vertinami kiti produktai - prekės ar paslaugos. Konkrečiai vartotojų grupei svarbiausių informacijos kokybės charakteristikų identifikavimas, jų matavimo ir vertinimo kriterijų, metodologijos nustatymas yra verslo informacijos objektyvesnio kokybės įvertinimo pagrindas. Vadybininko informacinė elgsena organizacijoje: socialinių tinklų naudojimas Erika Janiūnienė Straipsnyje nagrinėjama vadybininko informacinė elgsena organizacijoje ir socialinių tinklų naudojimas informacijos ieškai. Darbe apibūdinama organizacijos aplinkos stebėjimo sistema ir pagrindiniai sistemos elementai, analizuojamas vadybininko informacinės elgsenos modelis ir informacinės elgsenos veiksniai. Apžvelgiamos vadybininko, kaip informacijos vartotojo, socialinių tinklų naudojimo informacijos ieškai priežastys, trūkumai ir pranašumai. Žinių nuosavybės teisių apsauga verslo organizacijoje Marija Stonkienė Straipsnyje aptariama verslo organizacijos žinių nuosavybės teisinės apsaugos sistema. Verslo organizacijos žinias suvokiant kaip nematerialius objektus, teigiama savita išreikštų žinių nuosavybės apsaugos galimybė intelektinės nuosavybės teisės normomis. Įvertinus verslo organizacijos neišreikštų žinių naudojimo teisinio reguliavimo galimybes, konstatuojama, kad konkurencijos teisės normomis ribojamas verslo organizacijos neišreikštų žinių naudojimas, darbo teisės normomis numatoma galimybė kompensuoti darbdavio išlaidas darbuotojo žinių gausinimui, jei darbuotojas keičia darbo vietą. Straipsnyje teigiama, kad verslo organizacijos žinių portfelio nuosavybės teisinės apsaugos sistemą sudaro ne tik intelektinės nuosavybės teisės normos, bet ir specialios konkurencijos ir darbo teisės normos. Remiantis Lietuvos teisės normų analize supažindinama su verslo organizacijos neišreikštų žinių sklaidos teisiniu reguliavimu. POLITINIŲ PARTIJŲ FINANSAVIMAS LIETUVOJE: TINKAMIAUSIO MODELIO PAIEŠKOS VAIDAS JURKEVIČIUS Šiame straipsnyje analizuojamas viešajame diskurse labai daug prieštaringų atgarsių susilaukiantis politinių partijų finansavimo mechanizmas Lietuvoje. Nors įstatymų leidėjas de jure ir yra įtvirtinęs visą kompleksą tarpusavyje susijusių veiksmingų metodų, turinčių įtakos korupcijos prevencijai politikoje, straipsnyje pristatoma kiekybinio ir kokybinio tyrimo rezultatų analizė rodo, kad taisyklės, susijusios su politinių partijų finansavimu, nėra pakankamai veiksmingos. Straipsnyje nuodugniai atskleidžiami tiek privataus, tiek valstybinio politinių partijų finansavimo teisinio reglamentavimo ypatumai, aptariami atskiri praktiniai lėšų pasiskirstymo partijos viduje aspektai ir, remiantis šalutinių poveikių įvertinimo metodu, vertinamas Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtintas mišrus partijų finansavimo modelis. Taip pat, atsižvelgiant į šio tyrimo duomenis bei kitų šalių patirtį ir teisinio reglamentavimo ypatumus, straipsnyje pateikiamos rekomendacijos, kaip reikėtų tobulinti teisinį reguliavimą siekiant didesnio partijų finansavimo skaidrumo ir efektyvumo Lietuvoje. EUROPOS SĄJUNGOS 2004 - 2006 METŲ SANGLAUDOS POLITIKOS REFORMA: IŠŠŪKIAI IR REZULTATAI DARIUS TRAKELIS Straipsnyje nagrinėjamas vienas iš ES 2004 - 2006 m. sanglaudos politikos reformos tikslų - pritaikyti ES sanglaudos politiką prie dėl ES plėtros pasikeitusios tikrovės: padidėjusių išsivystymo skirtumų ES viduje. Įrodinėjama, kad nepaisant didelių ES plėtros sąlygotų pokyčių, Europos Komisija savo 2004 m. reformos pasiūlymu iš esmės nieko nebandė keisti. ES sanglaudos politikos prioritetai, kuriuos Europos Komisija pasiūlė 2007 - 2013 m., lygiai taip pat kaip lėšų paskirstymo proporcijos tarp jų, liko panašūs į buvusius 2000 - 2006 m. O ES Viršūnių Tarybos 2005 m. pabaigoje priimtas sprendimas dėl ES sanglaudos politikos reformos, vainikavęs dvejus metus vykusias valstybių narių diskusijas, padėtį pagerino tik šiek tiek. Straipsnyje teigiama, kad 2004 - 2006 m. ES sanglaudos politikos reforma iš tikrųjų šios politikos nereformavo, nes dėl ES plėtros padidėjusius išsivystymo skirtumus užgožė kitas šalutinis ES plėtros sąlygotas veiksnys - plėtros kaštus ES senbuvėms. Turtingosios ES valstybės narės, daugiausia mokančios į ES biudžetą, kurio apie trečdalį tradiciškai sudarė ES sanglaudos politikai skirtos lėšos, buvo susirūpinusios, kad, prie ES prisijungus 12 menkiau išsivysčiusių valstybių narių, turėtų didėti jų įnašai į ES biudžetą. O valstybės narės, kurios 2000 - 2006 m. buvo pagrindinės ES sanglaudos politikos paramos gavėjos, - pietinės ES valstybės, siekė ir toliau išlaikyti gausią ES struktūrinę paramą, nors dėl ES plėtros neteko silpniausiai išsivysčiusių valstybių narių statuso. LIETUVA EUROPOS SĄJUNGOS BIUDŽETO PERŽIŪROS PROCESE: TARP EUROPINIŲ IR NACIONALINIŲ INTERESŲ Raimondas Ibenskas, Haroldas Brožaitis Nacionaliniai interesai (dažnai išreiškiami grynuoju balansu - išmokų ir įmokų į Europos Sąjungos biudžetą skirtumu) vyravo derybose dėl 2007 - 2013 metų ES finansinės perspektyvos ir nulėmė tik inkrementines biudžeto reformas. Šiame straipsnyje keliama hipotezė, kad ES biudžeto peržiūroje 2008 - 2009 metais ir derybose dėl kitos finansinės perspektyvos naudingesnė Lietuvai strategija yra remti visai ES naudingas biudžeto politikas ir programas, kartu pabrėžiant su jomis susijusius specifinius Lietuvos interesus. Hipotezė tikrinama atliekant dviejų etapų analizę. Pirma, remiantis ES sutarčių (darant prielaidą, kad Lisabonos sutartis bus sėkmingai ratifikuota) nuostatomis, ES piliečių nuomone, fiskalinio federalizmo principais ir ES politikų vertinimais, prognozuojama, kokie turėtų būti ES biudžeto tikslai ir pagrindiniai instrumentai. Antra, atliekant politikos alternatyvų analizę, tiriamas pagal išskirtus tikslus ir instrumentus reformuoto biudžeto poveikis Lietuvai ir specifiniai Lietuvos interesai vykdant tokią biudžeto reformą. Analizė paremia keliamą hipotezę, tačiau kartu pabrėžia būtinybę atlikti daugiau tyrimų tiek siekiant nustatyti ES biudžeto politikų tikslus ir įgyvendinimo instrumentus, tiek įvertinti ES biudžeto programų poveikį Lietuvai. Straipsnyje taip pat apžvelgiamas ES biudžeto peržiūros procesas ir šalių narių interesai biudžeto išlaidų atžvilgiu bei biudžeto pajamų sistemos reformos poveikis Lietuvai. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS ĮGYVENDINIMAS IR TAIKYMAS LIETUVOJE DEIVIDAS KRIAUČIŪNAS Europos Sąjungos teisės įgyvendinimas ir taikymas - sudėtingas procesas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų visiškai laikomasi ES teisės aktų nustatytų reikalavimų. Šio proceso metu ne tik atsiskleidžia konkrečios valstybės narės institucijų pasirengimas ir administraciniai gebėjimai, nustatytų įgyvendinimo procedūrų veiksmingumas, politinė situacija ir pozicija. Įgyvendinimas taip pat dažnai būna susijęs su įvairiomis ES ir nacionalinės teisės nuostatomis, faktinėmis aplinkybėmis ir, be abejonės, su galimu skirtingu jų vertinimu. Atitinkamai valstybės narės daromi pažeidimai gali būti įvairiausių formų. Norint atskleisti esamą situaciją, surasti priežastis ir ieškoti galimų sprendimų ES teisės įgyvendinimui pagerinti, tikslinga šiuos pažeidimus identifikuoti, rasti bendrus jų požymius ir įvertinti. Straipsnyje pateikiama bendra analizė tų atvejų, kai Lietuva pagrįstai ar tariamai buvo kaltinama nevykdanti savo įsipareigojimų įgyvendinti ES teisę. Lietuvos patirtis pateikiama bendrame dešimties naujųjų ES valstybių narių kontekste, taip pat kartais lyginama su senosiomis ES valstybėmis. Taip pat išsamiai pateikiamos ir analizuojamos Lietuvos daromų pažeidimų formos, siekiama atskleisti jų priežastis. Nors esama ES teisės įgyvendinimo padėtis Lietuvoje ir bendros tendencijos jokių rimtesnių grėsmių neatskleidžia, nagrinėjant atskiras pažeidimų grupes stengiamasi rasti joms būdingas priežastis ir veiksmus, kuriais tokių pažeidimų skaičių būtų galima sumažinti. FORMULAVIMO POVEIKIS VERTINANT ĮVYKIŲ LAIKĄ Vaclovas Martišius Tyrimas yra skirtas nustatyti, ar laiko trukmės nusakymo pobūdis veikia žmonių įvykio laiko vertinimus. Buvo tikrinama hipotezė, kad instrukcijoje nurodžius apatinę laiko tarpo ribą data, tiriamieji tiksliau pasako, ar įvykis atsitiko tuo laikotarpiu, negu tokios datos nenurodžius, o tiesiog paklausus, ar įvykis atsitiko tam tikru laiku, pavyzdžiui, paskutinį pusmetį. Tyrimo duomenys hipotezę patvirtino. Grupė, kuriai apatinė laiko tarpo riba buvo nurodyta data, padarė mažiau klaidų (t 58 = 4,084; p = 0,000; rpb = 0,42). Data, žyminti apatinę laiko tarpo ribą, tampa orientyru, padidinančiu laiko nustatymo tikslumą. Žmonės pažeidžia invariantiškumo principą nurodydami, ar įvykis atsitiko tam tikru laikotarpiu. NEVILTIES LYGIS, NUOSTATOS SAVIŽUDYBIŲ ATŽVILGIU IR SUICIDINĖ RIZIKA Paulius Skruibis, Evaldas Kazlauskas, Danutė Gailienė Remdamiesi ankstesnių tyrimų rezultatais keliame prielaidą, kad nuostatos savižudybių atžvilgiu yra svarbus kintamasis įvertinant savižudybės riziką (suicidiškumą) - nevilties lygis ir nuostatos savižudybių atžvilgiu geriau prognozuoja tiriamųjų savižudybės riziką negu tik nevilties lygis. Hipotezė yra tikrinama jaunų vyrų, atliekančių privalomąją karinę tarnybą, imtyje (N = 368). Tyrimo metu nustatyta, kad įvairūs nuostatų savižudybių atžvilgiu aspektai ir nevilties lygis yra reikšmingai susiję su tiriamųjų suicidiškumu. Stipriausiai su suicidiškumu koreliavo savižudybės priimtinumas (r = 0,36, p < 0,01). Taikant hierarchinę daugiamatę regresiją nustatyta, kad nevilties lygis prognozuoja 21,1 proc. suicidiškumo kintamojo variacijos, o nevilties lygis kartu su nuostatomis savižudybės atžvilgiu - 34,2 proc. Gauti rezultatai patvirtino prielaidą, kad nevilties lygio ir nuostatų savižudybių atžvilgiu sąveika vyrų suicidiškumą prognozuoja geriau, negu nevilties lygis atskirai. SMURTO RODYMAS LIETUVOS TELEVIZIJOS LAIDOSE Rugilė Kiguolytė, Gintautas Valickas Šio darbo tikslas - įvertinti pagrindinių Lietuvos televizijos kanalų (TV 3, LNK, LRT) rodomą smurtą. Duomenims rinkti buvo naudojamas skaitmeninių vaizdo diskų grotuvas, kuris tris kartus per dieną po 15 minučių įrašydavo atsitiktinai pasirinktas šių trijų televizijos kanalų laidų ištraukas. Visą tyrimo medžiagą sudarė 18 valandų įrašai. Smurto aktai buvo vertinami remiantis mūsų sudarytais kriterijais (atskirai vertinome fizinį, psichinį smurtą, smurto padarinius, ginklų ir kitų su smurtu susijusių daiktų rodymą ir pranešimus apie smurtą). Vertinant smurto aktus taip pat buvo pasitelkti du nepriklausomi žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertų grupės nariai. Gauti rezultatai parodė, kad vidutinis smurto rodymo dažnis LRT, LNK ir TV 3 programose yra 10,8 smurto akto per valandą (TV 3 - 16,3 smurto akto, LNK - 10 smurto aktų, LRT - 6 smurto aktai). Įvairiose televizijos laidose vyrauja fizinis smurtas, tiek fizinio, tiek psichinio smurto rodymas dažniausiai yra savitikslis, beveik 46 proc. visų smurto atvejų nebuvo rodoma jokių pastebimų smurto padarinių aukai, beveik 49 proc. - nebuvo pateikiama aiškaus smurto arba smurtautojo vertinimo. Taip pat nustatyta, kad daugiausia fizinio ir psichinio smurto aktų rodoma animacinių filmų metu. SUBJEKTYVAUS TRAUMINIO PATYRIMO IR POTRAUMINIO AUGIMO BEI POTRAUMINIO STRESO SUTRIKIMO SĄSAJOS Evaldas Kazlauskas, Irma Šimėnaitė, Danutė Gailienė Potrauminis augimas yra teigiami psichologiniai padariniai po traumos, kurie pasireiškia savęs suvokimo, požiūrio į pasaulį ir tarpasmeninių santykių pokyčiais (Tedeschi and Calhoun, 1996). Pozityvūs procesai po traumos dar tik pradedami tyrinėti, todėl nėra žinoma, kokios yra potrauminio augimo (PTA), trauminio įvykio intensyvumo ir potrauminio streso sutrikimo (PTSS) sąsajos. Siekiant įvertinti ryšius tarp trauminės patirties ir PTSS bei PTA, buvo ištirti 104 studentiško amžiaus jaunuoliai, per savo gyvenimą patyrę bent vieną trauminį įvykį. Tako analizės modelis parodė, kad subjektyvus trauminės patirties intensyvumas yra veiksnys, reikšmingai prognozuojantis tiek PTSS, tiek PTA. Kuo reakcija į trauminį įvykį yra stipresnė, tuo labiau išreikšti PTSS ir PTA požymiai. Nustatytas nestiprus teigiamas ryšys tarp PTSS ir PTA parodė, kad, norėdami geriau suprasti, kaip jaučiasi asmenys po traumos, turime atsižvelgti ir į teigiamus (PTA), ir į neigiamus (PTSS) traumos padarinius. PAAUGLIŲ EMOCINIŲ IR ELGESIO SUNKUMŲ SĄSAJOS IR POKYČIAI PER TREJUS METUS: AMŽIAUS IR LYTIES YPATUMAI Oksana Malinauskienė, Rita Žukauskienė Naudojant tęstinio tyrimo duomenis straipsnyje analizuojama, kaip susiję tarpusavyje skirtingų amžiaus grupių paauglių emociniai ir elgesio sunkumai, kaip šie sunkumai kinta per trejus metus ir kaip šios raidos tendencijos susijusios su paauglio lytimi. Tęstiniame tyrime dalyvavo 14 - 16 metų paaugliai (N = 317). Emociniams ir elgesio sunkumams nustatyti buvo naudojamas YSR 11/18 (Achenbach, 1991) klausimynas. Rezultatai rodo, kad paauglių emociniai ir elgesio sunkumai yra tarpusavyje susiję. Aptiktos visų trijų amžiaus grupių paauglių nerimastingumo / depresiškumo, somatinių skundų, užsisklendimo bei agresyvaus elgesio ir delinkventinio elgesio / verčių sąsajos. Paaiškėjo, kad emociniai ir elgesio sunkumai, išskyrus užsisklendimą ir delinkventinį elgesį, bėgant laikui nesikeičia, tik jų stiprumas kinta. Taip pat nustatyta, kad visų amžiaus grupių merginos pasižymi aukštesniais nerimastingumo / depresiškumo bei somatinių skundų įverčiais nei vaikinai, o vaikinai pasižymi aukštesniais delinkventinio elgesio įverčiais nei merginos. Tačiau nei merginoms, nei vaikinams šie sunkumai per trejus metus nekinta. ELGESIO SUTRIKIMŲ TURINČIŲ PAAUGLIŲ EGO FUNKCIJOS IR JŲ RYŠYS SU ĮVEIKOS STRATEGIJOMIS Vaida Kalpokienė, Gražina Gudaitė Straipsnyje nagrinėjamos elgesio sutrikimų turinčių paauglių Ego funkcijos (ryšiai su objektais, impulsų ir afektų kontrolė, gynybinis bei sintetinis integracinis funkcionavimas) ir jų ryšys su įveikos strategijomis. Tyrime dalyvavo 38 turintys elgesio sutrikimų ir 35 sveiki paaugliai. Elgesio sutrikimų turinčių tiriamųjų Ego funkcijos tarpusavyje yra mažai susijusios (gauta koreliacija tarp ryšių su objektais ir sintetinio integracinio funkcionavimo, r = 0,39), sveikų tiriamųjų visos Ego funkcijos yra susijusios. Elgesio sutrikimų turintys paaugliai dažniau naudoja mažiau adaptyvią įveiką. Tiek turinčių elgesio sutrikimų, tiek sveikų paauglių gynybinis funkcionavimas yra susijęs su įveikos būdais. CBCL, TRF IR YSR METODIKŲ STANDARTIZAVIMAS NAUDOJANT 6 - 18 METŲ LIETUVOS VAIKŲ IMTIES DUOMENIS Rita Žukauskienė, Ilona Kajokienė Šiame straipsnyje pristatomi CBCL, TRF ir YSR metodikų standartizavimo duomenys bei pagrindiniai rodikliai, kuriais naudojantis galima vertinti vaikų elgesio ir emocinius sunkumus. Vaikų ir paauglių elgesio bei emocinių sunkumų įvertinimai, remiantis tėvų, mokytojų ir pačių vaikų pateikta informacija, buvo analizuojami naudojant atsitiktinės 6 - 18 m. Lietuvos vaikų imties (n = 4186) duomenis. Atsitiktinė imtis buvo sudaroma atrenkant 40 proc. gyvenančių mieste, 25 proc. - miesteliuose ir 35 proc. kaime gyvenančių vaikų. Pavyko surinkti duomenis apie 90,62 proc. į imtį patekusių vaikų. Klausimynų grįžtamumo procentas pakankamai didelis, t. y. grįžo 89,22 proc. visų klausimynų. Tyrimo rezultatai rodo, jog CBCL, TRF ir YSR kai kurių skalių lietuvių kalba vidinio suderinamumo rodikliai, palyginti su JAV duomenimis, kiek prastesni, tačiau nedaug skiriasi nuo analogiškų skalių originalo kalba vidinio suderinamumo. Berniukų ir mergaičių CBCL, TRF ir YSR probleminių skalių vidurkiai panašūs į kitų šalių tyrimų duomenis, t. y. visų amžiaus grupių mergaičių internalių sunkumų įverčiai didesni nei berniukų, o eksternalių sunkumų įverčiai didesni berniukų nei mergaičių. Berniukų eksternalių ir bendrų sunkumų įverčių kitimas su amžiumi panašus kaip ir kitose šalyse, o mergaičių įverčių kitimas su amžiumi skiriasi. JAV ir Lietuvos vaikų kai kurių skalių įverčių vidurkių skirtumai reikšmingi, be to, daugumos skalių Lietuvos vaikų vidurkiai, palyginti su JAV duomenimis, yra aukštesni, tačiau efekto dydis, kai atsižvelgiama į lytį, amžių ir šalį, yra labai mažas, t. y. mažesnis nei 1 proc. Straipsnyje taip pat pateikiami procentiliai pirminiais ir T balais, leidžiantys įvertinti, ar vaiko emociniai ir elgesio sunkumai neperžengia normos, ribinio ir nuokrypio įverčių ribų. STRESO ĮVEIKOS KLAUSIMYNAS: KETURIŲ FAKTORIŲ MODELIO TAIKYMAS Žygimantas Grakauskas, Gintautas Valickas Straipsnyje pristatoma lietuviška streso įveikos vertinimo metodika. Ji sudaryta naudojant empirinę skalių konstravimo strategiją. Darbas atliktas trimis etapais. Pirmuose dviejuose, panaudojus aiškinamosios faktorinės analizės matematinį modelį, pradinis teiginių skaičius - 167 buvo sumažintas iki 24, jie priskirti keturiems faktoriams: socialinės paramos, problemų sprendimo, emocinės iškrovos ir vengimo. Trečiojo tyrimo etapo metu įvertintos kai kurios klausimyno psichometrinės savybės. Nustatyta, kad išskirti faktoriai paaiškina 47,93 proc. duomenų dispersijos. Gauti tokie skalių vidinio suderinamumo Cronbacho a rodikliai: socialinė parama (a = 0,832), problemų sprendimas (a = 0,760), emocinė iškrova (a = 0,721), vengimas (a = 0,624). Patvirtinančiosios faktorinės analizės rezultatai rodo patenkinamą pasirinkto keturių faktorių modelio tinkamumą: CHI - SQUARE = 140,81; RMSEA = 0,055; GFI = 0,89; CFI = 0,87; NNFI = 0,84. KLAUSOS SUKELTAS POTENCIALAS: PACIENTŲ, SERGANČIŲ ŠIZOFRENIJOS SPEKTRO SUTRIKIMAIS, NAUJŲ VERTINIMO PARAMETRŲ PAIEŠKA Milena Korostenskaja, Kastytis Dapšys, Aldona Siurkutė, Valentinas Mačiulis, Osvaldas Rukšėnas, Seppo Kahkonen Klausos sukelti potencialai (KSP) yra elektroencefalogramos pokyčiai, kuriuos sukelia sensoriniai klausos dirgikliai. Jų registracija leidžia neinvaziniu būdu gauti neurofiziologinės informacijos apie žmogaus galvos smegenų aktyvumą, susijusį su informacijos apdorojimo procesais. Retų reikšmingų klausos dirgiklių (garso tonų) atpažinimas dažnų nereikšmingų dirgiklių eilėje sukelia KSP bangas N 2 ir P 300 - vadinamąjį kognityvinį kompleksą. Šių bangų parametrai - latencija ir amplitudė - atspindi laiką, reikalingą įvertinti reikšmingą dirgiklį. P 300 amplitudė siejama su galvos smegenų neuroninių išteklių paskirstymu, o N 2 amplitudė gali būti susijusi su reikšmingų dirgiklių atpažinimo procesais. Buvo aptikta, kad pacientų, turinčių šizofrenijos spektro sutrikimų, N 2 ir P 300 bangų amplitudės mažesnės. Tai rodo klausos informacijos apdorojimo procesų sutrikimus sergant šizofrenija. Tačiau klinikinis KSP taikymas susiduria su tam tikromis problemomis (didelis tarpasmeninis rezultatų išsibarstymas), kurioms spręsti nutarėme pasitelkti naujus papildomus KSP kognityvinio komplekso parametrus. Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti naujus P 300 bangos parametrus ir palyginti jų patikimumą su įprastiniais P 300 bangos parametrais (amplitude ir latencija), tiriant pacientus, turinčius šizofrenijos spektro sutrikimų. Buvo ištirti 56 sveiki asmenys ir 22 pacientai, turintys šizofrenijos spektro sutrikimų. KSP buvo registruojami taikant atsitiktinio įvykio (angl. odd - ball) paradigmą - tarp dažnų nereikšmingų dirgiklių atsitiktine tvarka buvo pateikiami retesni reikšmingi dirgikliai, kuriuos tiriamieji turėjo suskaičiuoti. Greta įprastinių parametrų matavome šiuos naujus parametrus: latencijos (Lp 300) ir amplitudės (Ap 300) santykį, atpažinimo laiką (IT), kognityvinio komplekso statumą (SCC), P 300 bangos energiją, P 300 bangos nusileidžiančiosios dalies greitį (SDS) bei greičio parametrus A ir B. Taip pat matavome tuos pačius išskaičiuotos bangos (gaunama iš atsako į nereikšmingus dirgiklius kreivės skaitmeniniu būdu atimant atsako į reikšmingus dirgiklius kreivę) parametrus, žymimus sSDS, sA ir sB. Tyrimo metu paaiškėjo, kad kai kurie naujai pasiūlyti parametrai yra statistiškai patikimesni, lyginant pacientų ir kontrolinę grupes, negu tradiciniai parametrai (amplitudė ir latencija). Daroma išvada, kad siūlomi nauji parametrai gali būti naudingi padedant įvertinti kognityvinių funkcijų pakitimus, esant šizofrenijos spektro sutrikimams, bei atskirti jų potipius. Taip pat skaitmeniniu būdu išskaičiuotos bangos parametrai gali būti naudingesni negu užrašytos tyrimo metu. SKAIDRUMO PRINCIPAS IR NESĄŽININGŲ SĄLYGŲ DIREKTYVA Danguolė Bublienė Straipsnyje aptariamas Europos Sąjungos teisėje paplitęs skaidrumo principas, jo turinys ir reikšmė. Taip pat analizuojamos 1993 m. balandžio 5 d. Europos Tarybos direktyvos 1993 / 13 / EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse nuostatos, įgyvendinančios skaidrumo principą, aptariami teisiniai padariniai, pažeidus skaidrumo principo reikalavimus, bei nagrinėjama kaip minėtos direktyvos nuostatos įgyvendinamos Lietuvos teisėje. SOCIALINIŲ PARTNERIŲ VAIDMUO KURIANT EUROPOS BENDRIJOS DARBO TEISĖS NORMAS Tomas Davulis Straipsnyje nagrinėjamas socialinių partnerių vaidmuo kuriant Europos Bendrijos teisės normas. Pirmojoje dalyje aptariamas formalaus ir neformalaus socialinio dialogo Bendrijos lygmeniu atsiradimas ir kaita. Europos socialinių partnerių sąvoka ir jos reikšmė yra analizuojama antrojoje straipsnio dalyje. Trečioji dalis skirta darbdavių ir darbuotojų organizacijų dalyvavimo Bendrijos teisėkūroje teisių įgyvendinimui konsultacijomis ir derybomis, ypatingą dėmesį skiriant problemiškiems Europos socialinių partnerių sudarytų susitarimų teisinės prigimties, sudarymo ir įgyvendinimo aspektams. PAKALTINAMUMAS KAIP NEPILNAMEČIŲ BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS PRIELAIDA Anna Drakšienė Straipsnyje nagrinėjama esminė nepilnamečio baudžiamosios atsakomybės prielaida - pakaltinamumas, nes tik iš pakaltinamų asmenų galima reikalauti tam tikro elgesio arba nuo jo susilaikyti. Dažnai teismų akiratin patenka nepilnamečiai, kurie pripažįstami pakaltinami, tačiau jų protinis išsivystymas ar liguista psichinė būsena leidžia abejoti jų asmenybės visavertiškumu ir gebėjimu aiškiai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, todėl straipsnyje aptarti ir nepilnamečių riboto pakaltinamumo klausimai. OPERATYVINĖS VEIKLOS TEISINIO REGULIAVIMO PROBLEMOS IR PERSPEKTYVOS Gintaras Goda Straipsnyje nagrinėjamos operatyvinės veiklos reglamentavimo problemos. Abejojama norminio teisės akto - Operatyvinės veiklos įstatymo būtinumu. Bandoma įrodyti, kad Operatyvinės veiklos įstatymas neturi aiškaus reguliavimo dalyko, šio įstatymo taikymas gali kelti rimtų problemų žmogaus teisių apsaugos požiūriu. Autoriaus nuomone, Operatyvinės veikos įstatymą pripažinus netekusį galios ir padarius atitinkamų pataisų kituose įstatymuose, jokių teisinio reguliavimo spragų nebūtų. NAUJŲ BESIFORMUOJANČIŲ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ VALSTYBINIS REGULIAVIMAS AR SAVIREGULIACIJA Jaunius Gumbis Šiame straipsnyje nagrinėjamas naujų besiformuojančių visuomeninių reiškinių reguliavimo klausimas. Iš pradžių aptariamos jų valstybinio reguliavimo ribos, tačiau daugiausia dėmesio šiame darbe skiriama socialinių normų svarbai, jų laikymuisi. Taip pat nagrinėjami tokios sparčiai besiformuojančios visuomeninių santykių srities - informacinių technologijų savireguliacinės sistemos pranašumai, palyginti su valstybine teise. Ar myliu savo kūną? EGIDIJA ŠEPUTYTĖ - VAITULEVIČIENĖ Vasara – pats „kūniškiausias “metų laikas. Besiplaikstantys vasariniai drabužiai daugiau atidengia kūnus nei pridengia, o ką ir bekalbėti apie saulės vonias paplūdimiuose ir pliuškenimąsi jūroj bei ežeruose. Žvilgsnis į veidrodį Nenuostabu, kad vasarai atėjus savo kūno proporcijas nužiūrinėjame ir vertiname dažniau nei bet kada. Tad kokius jausmus mums sukelia žvilgsnis į savo apnuogintą atvaizdą veidrodyje: pasigėrėjimą ar pasibjaurėjimą, džiaugsmą ar nerimą? Anot psichologės Jean Tignol, tyrinėjusios įvairias vyrų ir moterų fobijas, susijusias su savo kūno suvokimu, apytikriai 90 proc. moterų ir 70 proc. vyrų yra nepatenkinti savo kūnu. Pasirodo, džiaugtis savo išvaizda (ne rūbu, o savo kūnu) – vos ne retenybė. Kas gi kaltas dėl šitaip paplitusio nepasitenkinimo: auklėjimas, žurnalų viršeliai ar tobulybės siekis? Panašu, kad savo kūno įvaizdis – tikras Achilo kulnas: jam greitai gali pakenkti tiek mesteltas kritiškas komentaras, tiek tobulų proporcijų idealizavimas. Visuma – daugiau nei atskirų dalių suma Grožio specialistai tvirtina, kad jei po dalelę ištyrinėtume bet kurios gražuolės ar gražuolio kūną, tikrai rastume trūkumų – tobulas kūnas gamtoje tiesiog neegzistuoja. Įsižiūrėję kad ir į tikrai gražų veidą, nustebtume, jog nosis kiek didoka, akys truputį žvairuoja, o gal net yra skirtingos formos ar nevienodai nutolusios nuo nosies. Esmė ta, kad grožis – tai visuma, o visuma visada pranoksta atskirų dalių sumą. Tad jeigu paauglė (ar bet kokio amžiaus žmogus) staiga susirūpina, kad jos akys per daug nutolusios nuo nosies, antakiai nepakankamai išlenkti ar smakras atsikišęs, toks susirūpinimas greičiausiai neturės realaus pagrindo, nes grožį lemia ne tam tikros kūno dalies dydis ar forma, bet jo santykis su kitomis kūno dalimis. O ką jau ir bekalbėti apie eiseną, veido išraiškas ar gestikuliaciją – tai irgi neatskiriamas kūno grožio matmuo. Tiesa, dažniausiai (nebent esame kino aktoriai) mes net nežinome, kaip atrodome iš tikrųjų, nes stebime save sustingusius prieš veidrodį arba ne itin natūralioje pozoje. Taigi, prieš kritiškai vertindami savo kūną, prisiminkime, kad tikrai objektyviems mums būti praktiškai neįmanoma. Ne kaip, o ką Apie savo kūną galima mąstyti dviem kryptimis: kaip jis atrodo ir ką jis gali (ką jis man duoda). Norėti būti gražiam ar gražiai yra natūralu ir neginčytina, tačiau jei kūną vertiname tik pagal tai, kiek jis atitinka idealą ar jo neatitinka, jis taip ir liks deramai neįvertintas. Meilė savo kūnui – tai pirmiausia savo kūno įvertinimas ir dėkingumas jam už jo suteikiamas paslaugas ir dovanas. Tai ypač svarbu kalbant apie savo seksualumo suvokimą. Jei moteris jausis seksuali, nes vienu ar kitu parametru atitinka seksualios „pupytės “įvaizdį, kažin ar tai pasitarnaus jos realiam seksualumui ir savivertei. O jei moteris žvelgs į savo kūną kaip malonumų, vaisingumo ir švelnumo nešėją, tai ji jausis seksuali ir be įprastinių seksualumą išryškinančių atributų (makiažo, seksualių rūbų ir pan.). Pavyzdžiui, pirmoji žvelgdama į papilnėjusias šlaunis su pasibaisėjimu sau sakytų „kokios storos mano šlaunys “, o antroji – „kokios tvirtos, moteriškos mano šlaunys “. Tobulybės beieškant Specialistai tvirtina, kad tikrai gražių, itin dailiomis formomis ir bruožais apdovanotų žmonių yra labai mažai. Tai kas lieka visiems kitiems: darytis plastines operacijas ir visokiomis kitokiomis priemonėmis vytis grožio etaloną? O gal tiesiog praplėsti grožio suvokimo diapazoną? Tobulo grožio standartai keičiasi priklausomai nuo kultūros, laikmečio. Grožis tikrai labai sąlyginis. Juk du visiškai skirtingų, net priešingų proporcijų žmonės gali būti tikrai labai gražūs. Tad tikrai neprotinga vertinti savo kūną pagal griežtus tam tikrų proporcijų grožio reikalavimus. Tiesa, stengtis būti gražiam, pasitempti – sveikintina. Tačiau mylėti savo kūną ir grožėtis juo galima ir dera tikrai ne tik išrinktiesiems. Be to, kai iš tikrųjų moki mėgautis gyvenimu, tiesiog nelieka laiko būgštauti dėl esamų ar įsivaizduojamų kūno trūkumų. Kaip padėti dukrai susidraugauti su savo kūnu Jeigu dukrelė atsisako dėvėti tam tikrus rūbus, nes ji atrodo su jais „stora “arba „liesa “, nederėtų primygtinai piršti jai to rūbo. Tačiau tokiu atveju frazes „aš stora “ar „aš liesa “vertėtų pataisyti: „Tu manai, kad šis rūbas tau netinka? “(vietoj „Tu manai, kad su šiuo rūbu atrodai stora? “). Tai gali būti kaip tik gera proga pakalbėti apie skirtingas moters kūno formas, dydžius, proporcijas ir žmonių kūnų įvairumą. Jeigu dukra yra pilno sudėjimo, tačiau akivaizdžiai valgo daug, neatsisako ir užkandžių tarp pagrindinių valgymų, verta apie tai pasikalbėti. Žodžius reikėtų rinktis atsargiai. Jei ji tikrai yra stambi, tai pati seniai tą žino, todėl svarbu to neakcentuoti. Geriau pasidomėti, kodėl jai norisi tiek užkandžiauti: galbūt jai kažkurioje srityje nesiseka, jaučia nerimą, gal maistas jai – paguoda? Galima pasiūlyti visai šeimai pradėti sveikiau maitintis, pakviesti dukrelę kartu ruošti sveiko maisto, nekaloringų patiekalų ar užkandžių. Jeigu dukrelė vis klausia, kaip ji atrodo (su tam tikru rūbu ar tam tikroje situacijoje), tuo akivaizdžiai rodydama susirūpinimą savo išvaizda, nebūtinai reikia tiksliai atsakyti, ką jūs galvojate. Kalbant apie mergaitės išvaizdą, vertėtų komentuoti atsargiai, nes ypač paauglystėje ji tikrai labai jautri kritikai ir pažeidžiama. Geriau dažniau jos paklausti: „O kaip tu manai, kaip tu atrodai? “ Jei mokėsite klausyti, suprasite, ką mergaitė nori išgirsti jus sakant. AŠ TURĖJAU TAVE TAU NEŽINANT. Nežinau, ką dabar veiki. Tačiau Tu nežinai, ką aš. O aš nieko, sėdžiu prie lango ir bandau išpūsti dramblio formos tabako debesį. Tu gal karpaisi nagus, gal net kojų? Tai kam mums visa tai žinoti, matyti, fiksuoti. Žinojimas užknisa. Mes pernelyg banalūs, kad žinotume. Nesvarbu, ką veiki, svarbu, kad. Lietus, kuris, kaip žinome, plonom stiklinėm kojom po visą sodą bėginėja, šiąnakt mus savaip jungia, Tu juk irgi jį stebi. Tačiau tai irgi nesvarbu, kartais tarp mūsų nėra jokio objekto, matomo abiem, tuomet realybė ir pasitraukia. Tuomet atsiveria vaizduotė, iš esmės - literatūra. Tik mėgėjai mano, jog baltas puslapis jai būtinas. Tu būtina, puslapis - ne. Juk aš būnu su Tavim, galbūt su ta, kurios pati dar nepažįsti. Perfrazuojant klasiką: Tavo ribos yra mano vaizduotės ribos. Kuriuosi Tave, bandau atspėti, nulaužti Tavo kodus ir pakeisti savais. Po kelių parų Tavo spynose suksis mano raktai. Po kelių parų Tu ateisi, ir aš nustebsiu dešimčia skirtumų tarp Tavo Tavęs ir mano Tavęs. Vėl būsi spėjusi save suslėpti ir suklastoti. Žvelgsi į mane iš blindažo, nors matysiu jo betoną slystant nuo tavęs lyg šilko marškinius. Kol vėl liksi nuoga, kokią dabar ir matau. Lietus vis lyja, jis irgi banalus, jis gadina man visą literatūrą. Jis kartais trukdo man kurtis Tave, todėl galvoju, kurių lakiųjų materijų kontekstai Tavęs negožtų. Tarkim, garsai. Turbūt įkyriausia pasaulio dalis, nes neišvengiama. Nuolat kažkas čeža, taukši, krebžda, ošia, varsto duris, perjunginėja pavaras. Iš visur man nereikalingų pokalbių šrapneliai, muzikos skiautės, kaimynas metalistas vėl pjauna savo gitarą, ir netgi nuo arbatos kylančius garus aš, regis, pradedu girdėti. Pakankamai šiame gyvenime regėjau, sako mirštantys. O girdėjo? Tikrai daugiau. Be nuostolio galėjo apkursti dar keturiasdešimtmečio krizės metu. O jei sėkmingai sveiki išgyveno, veikiausiai visi turėjo akvariumus: idealaus begarsio pasaulio mikromodelį. Spalvų bei judesio daug, garso - nulis. Dekoratyvusis spa. Tu manyje begarsė. Net jei kalbi, ta kalba visai kitaip suformatuota. Girdžiu ją, bet ne ausimis. Žmogus, prisidėjęs kriauklę prie ausies, girdi ne jūros ošimą, o jo galvoje tekantį kraują. Tu manyje kalbi kiek garsiau, nei teka kraujas, todėl girdžiu. Kas dar? Kvapai. Silpniausia materija. Net jai apibūdinti naudojame skolinius iš kitų arealų. Sunkus, lengvas, gaivus. Persikų, vanilės, muskuso, ambros. Dar: popieriaus, skalbinių, prakaito. Kvapai mažiausiai savarankiški, atrodo, jog savaime jie neegzistuoja, juos kuria skalbiniai, vanilė, popierius, kaip aš dabar kuriu Tave. Tik tiek, kad ir Tu gali mane kurtis, o kvapo ir popieriaus santykis - vienakryptis. Prisimenu Tavo kvapą, esu jį išskaidęs į segmentus, tačiau paprašytas nesurinkčiau ir neatkurčiau. Turėtum pati ateiti ir kvepėti, to nesuvokdama. Juk užuodi tik savo kvepalus, paties kvapo ne. Tam esu aš. Kas dar? Taip, vaizdai. Nebepavojingi, nes per keturis dešimtmečius spėjo nusidėvėti. Veik viskas manyje jau turi savas matricas. [...] Ne, kam, nebestebina. Orūs miestai, kur lankėmės vasarą, irgi stebino dvidešimtmetį jaunuolį, iš kurio išaugo dabartinis aš. Nebesistebintis, veik nebestebintis. Todėl jie niekaip negalės Tavęs replace. O Tu juos - gal. Juk vietos, kuriose mūsų buvota, įgavo papildomų konotacijų ir dabar pasaulis į mane atsisukęs būtent tomis vietomis. Jos skirtingos. Kai kuriose mums nebuvo gerai. Tačiau ir jos lieka, siurbdamos tą energijos dalį, kurią sau leidome joms atiduoti. Gerųjų vietų daugiau, tad entropija dar suvaldoma. Todėl šie vaizdai lieka. Ir paryškina Tave, lyg seni drabužiai. Būtent seni, įprasti, nes apsirengdama naujai Tu tarsi neigi mūsų tradiciją, leidi atminčiai pasijusti mažiau reikalingai. Be to, tai, kad turi man neįprastų drabužių, primena, jog turi ir daugiau man nežinomo gyvenimo. Natūralu, kad dalies jo man geriau būtų niekada ir nesužinoti. Jau kelios valandos sėdžiu prie šito lango ir kuriuosi Tave. Tokią, kokia, manau, ir esi, nes kurdamas naudoju vien Tavo duomenis. Nieko nekeisdamas, gal tik kartais perintonuodamas rizikingesnius Tavo bruožus. Ne vien su Tavim taip būnu ir kalbuosi. Žmogus, didesnę vienatvės dalį praleisdamas prie savo palėpės lango, neišvengiamai kalbėsis ne tik su įsivaizduojamais žmonėmis, bet ir su daiktais, net poelgiais. Seniai kalbuosi. Tačiau kuriuosi tik moteris, vyrai man įdomūs vien kaip oponentai ir visus juos įmanoma užrašyti tekstu, veik be nuostolių. Vyrai apskritai man savaip plokšti. Su jais galima tik pasišnekėti, ir tik su nedaugeliu jų. Moterys kas kita, jos menkiau įžemintos, todėl kartais visos atrodo lyg nutrenktos žaibo. Ir bendravimo diapazonas čia - nuo meilės iki neapykantos. Nuo dailių pacukruotų paviršių iki gelmės, pilnos užspausto riksmo. Gerai, kad esi. Gerai, kad susitinkam. Tačiau nežinau, kas būtų, jei niekad nesiskirtume. Tai mane blokuotų. Turbūt ir Tave, nes sakei, jog aš išliksiu amžiams tik tada, jei manęs nebus. Vadinasi, mąstome panašiai. Vadinasi, abu kuriamės vienas kitą, tarsi kastume tunelį po Atlantu iš priešingų pusių. Kada nors gal susitiksim vandenyno vidury. O jei ne, būsim praleidę daugybę gražių naktų prie savo langų, tarp kurių stiklinėm kojom bėginės lietus. Būsime jau beveik literatūra. Tada suprasim, kad pamilti literatūrą daug lengviau, nei pamilti gyvenimą. BEVARDŽIAI. Jų tarsi neturėtų būti, nes brūkšniais susaistytame ir kableliais sukapotame pasaulyje neištarti dalykai neegzistuoja. Net pervertus paseilintu pirštu visą tą pasaulį, jų turėtume nerasti nė vienoje pastraipoje. Tiesą sakant, jie nebūtini, o nebūtini dalykai į tikslą orientuotoje visuomenėje nupūva savaime. Tačiau jie yra. Net jei jie ramiai gulėtų būties dugne, lyg nemaišomos arbatos tirščiai, juos pastebėtume. Tačiau jie stovi, pakilę kaip kobros, daugybės jų kūnų artumas jau savaime - kirtis. Nejau jie kažką esminga mums užstoja? Svetimi. Tie žmonės, kurių nepažįstam. Mes jų nepradėjom, antraip pažinotume. Jie dauginasi savaime. Ir mums dėl to neramu, nes visi nevaldomi procesai baugūs. Šiek tiek ramina tai, jog nėra akivaizdžių mus jungiančių laidininkų, juos atitvėrusi standi kitoniškumo siena, tad kartais stebėti juos net malonu, lyg rajas akvariume. Tačiau negi negali atsitikti, jog sykį su vienu jų susiliesite delnais, ir iš vienų gyslų į kitas žaibiškai persilies rajų įelektrintas akvariumo vanduo. Visas. Civilizacijų istorija rodo, jog tai ne tik įmanoma, bet ir nuolat vyksta. Dažniausiai natūra praryja kultūrą ir kalbu čia visai ne apie Pompėją. Labiausiai baugina tai, jog nepažįstamieji neturi vardų. Todėl jie ir yra gamtos dalis, nes vardų neturi ir vilkai, kielės, kaštonai. Kartu su pastaraisiais, nepažįstamieji yra didžiojo kosminio ošimo dalis, paskutinis jų stovi turbūt jau ten, kur žvaigždžių radiacija teleidžia egzistuoti metalams bei mineralams. Nepažįstamieji, regis, niekada nesiilsi. Kada beišeitum, jų pilnos gatvės, o troleibusai iš kažkur veža vis naujų. Visuose tau žinomuose būstuose gyvena pažįstami, tai kur gi šitie telpa? Gal jie visą laiką pakeliui iš - į, nes dažniausiai matai juos judančius. Iš taško į tašką, iš tūkstančio taškų į kitą tūkstantį. Taip, banaliai panašu į skruzdes. Skruzdės irgi kraupios, nes nebylios. Nebylus nebūna banalus ir jie (ir jos?) tai žino. Banalybė juos kiek nukenksmintų, sušvelnintų ir prijaukintų, banalybė ir skirta padėti tau išgyventi, tačiau, kad taptų banalūs, jie turi kartotis. Jie visi turi kasdien atlikti kelis tuos pačius judesius. Bet, matyt, nenori ar nesugeba, todėl jie dar pavojingesni. Kasdien jie vis kiti, tu niekada jų neišmoksi. Tiesa, jie kažkokie simetriški, akies kraštu pastebėtuose jų elgsenos fragmentuose slypi keistas logiškumas, lyg jie būtų didžiulis statinys iš lego kaladėlių, o tavo akis tesugebėtų aprėpti vienintelę jo dimensiją. Panašiai raidėms, tepažįstančioms popieriaus lapą, pasaulis turėtų atrodyti dvimatis. Kartais jie eina ne po vieną, po kelis, ir nugirsti jų pokalbių skutai dar sykį įrodo, jog jie antipodai. Tu supranti žodžius, tačiau tau jie nieko nesako. Tavo kalba sukurta tam, kad aiškintų, ne klaidintų, jų - priešingai. Gal dar mėgintum atkoduoti jų kalbą, tačiau žodžius juk supranti, nėr ką koduoti. Gal net priešinga, nes neaišku, kokie tie jų daiktai ir su kokiomis situacijomis susiję. Gali būti, kad tokiose situacijose atsidurti nenorėtum, o juk atkoduoti, suprasti - vadinasi, atsidurti. Todėl geriau jų nesiklausyti, geriau, kai jie vaikšto po vieną ir kalba mintyse. Jie gal dar nebus pastebėję, jog kalbėti mintyse yra tam tikra prasme seklesnis veiksmas nei tiesiog galvoti. Taip jie gal pasidarys seklesni, ims kartotis ir kada nors taps banalūs. Galėsi atsisukti į juos ir šyptelti: aha! Laikraščiai irgi kasdien rašo tarsi apie juos. Tačiau tarsi ir ne, nes foniniai žmonės laikraščiuose daug mažiau realūs už Romeo ir Džuljetą, o pirmo plano figūros gal jau ir būtų pavojingos, bet tam yra du žaibolaidžiai. Pirma, jos visada turi vardus, antra, jos visada ką nors veikia, veikė, su jomis kas nors yra atsitikę arba jos jau negyvos. Tai konkretu, lokalu ir tai iš esmės guodžia. Laikraštis apskritai yra vienas efektyviausių pasaulio humanizavimo mechanizmų. Jei ne tylieji jo rytmečiai, žmonija veikiausiai vėl būtų susiliejusi su gamta. Nepažįstamieji, tiesa, laikraščius irgi skaito, dažniausiai parkuose ant suoliukų, tarsi slapta, tačiau laikraštis įgauna prasmę tik su kuo nors aptartas. Tuomet įsijungia laikraščio baterijos, maitinančios pokalbių taktikas bei mąstymų strategijas, o nepažįstamieji taip ir lieka parkuose, vieni, tad laikraščiai jų rankose atrodo itin absurdiškai. Vis dėlto keista, kad kai kuriuos veiksmus atlieki ir tu, ir jie. Vaikštote, kalbate, skaitote. Tiesa, tų veiksmų, kiek pastebėjai, nėra daug, o ir esamų mažėja, nes kuo labiau sensti, tuo mažiau tavo gyvenime veiksmų. Ar tai, kad jie, tavo pastebėjimu, atlieka mažiau veiksmų nei tu, reikštų, jog jie už tave senesni? Jei taip, jie pirmi numirs! Galėsi dar keletą metų pagyventi saugiai ir erdviai, toks ir yra senatvės etalonas. Vis dėlto turėtų būti kokia nors išeitis, nuo jų reikėtų kuo greičiau detoksikuotis, juos reikėtų kažkaip prisijaukinti, atspėti, ištarti. Kas nors, kaip Dievas kadaise, turėtų atspėti jų vardus. Dievas juk nedavė vardų, atspėjo, tigras juk ir prieš tai buvo tigras. Tad visai įmanoma įsivaizduoti, jog jie kažkur nukišę tuos vardus turi. Ir gal kas nors vieną rytą išdrįs žengti tarp jų ir išspėlios juos visus iki vieno? Ir gal tai būsi tu? Kuo tu vardu? LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS NUTARIMAS DĖL LIETUVOS KULTŪROS POLITIKOS KAITOS GAIRIŲ PATVIRTINIMO 2010 m. birželio 30 d. Nr. - 977 Vilnius Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad kultūra yra valstybės pamatas, kad kultūra ir kūrybiškumas yra svarbiausi Lietuvos ištekliai ir kultūros padėtis Lietuvoje reikalauja kritinio požiūrio, dėmesio ir teigiamų pokyčių, taip pat į būtinybę išsaugoti visuomenės kultūrinį tapatumą ir suteikti kultūrai prioritetinės valstybės remiamos srities statusą, nutaria: 1 straipsnis. Patvirtinti Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires (pridedama). 2 straipsnis. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti ir patvirtinti Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo priemonių planą iki 2010 m. gruodžio 1 d. 3 straipsnis. Nutarimas įsigalioja nuo priėmimo. SEIMO PIRMININKĖ IRENA DEGUTIENĖ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. - 977 LIETUVOS KULTŪROS POLITIKOS KAITOS GAIRĖS Lietuvos kultūros politikos kaitos tikslas – atnaujinti Lietuvos kultūros politikos modelį, kuris padėtų atskleisti, išsaugoti ir plėtoti visuomenės kultūrinį tapatumą ir kūrybinį potencialą. Šiam tikslui įgyvendinti numatomos šios Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės: 1) įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį, teikiant prioritetą kultūros politikai; 2) reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją; 3) gerinti esamą kultūros sistemos finansavimą, užtikrinant kultūros sektoriaus uždirbtų pinigų grąžą kultūrai; 4) užtikrinti autorių teisių ir gretutinių teisių aukšto lygio apsaugą, didinti Lietuvos kūrėjų intelektinį kapitalą ir juo pagrįstą kūrybinių industrijų konkurencingumą; 5) ugdyti kultūrines žmogaus kompetencijas ir kūrybingumą visą jo gyvenimą; 6) formuoti bendrą integralios paveldo apsaugos politiką; 7) užtikrinti Lietuvos darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslus su urbanistine plėtra ir erdviniu planavimu; 8) didinti kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje; 9) plėsti Lietuvos kultūrinę erdvę, vienijant Lietuvos atstovus pasaulyje; 10) konceptualiai, kryptingai siekiant ilgalaikių tikslų, skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje. 1. Įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį, teikiant prioritetą kultūros politikai Lietuvos visuomenės kūrybiniai gebėjimai – tai pagrindiniai jos tvarumo ir konkurencingumo ištekliai. Kultūra ir kūrybingumas – tai demokratijos ir laisvos asmenybės saviraiškos prielaida. Kūrybingumas užtikrina visuomenės gebėjimus išsaugoti ir perduoti tradicijas, gebėjimus atnaujinti savo institucijas, diegti naujoves, prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Kultūra ir menas nuo mažens ugdo asmenybės iniciatyvumą, saviraišką, pasitikėjimą savimi, sintetinį mąstymą, emocinį intelektą. Kultūra ir menas formuoja kūrybiškumui palankią aplinką, skatina pilietiškumą, toleranciją, gerus socialinius santykius, intelektine nuosavybe pagrįstos kūrybos ir žinių ekonomikos plėtrą. Menas ir kultūros paveldas teikia visuomenei vertingų kūrybos pavyzdžių, moko juos vertinti, ugdo meninį skonį, skatina visuomenę prasmingai gyventi, ugdo jos teigiamas emocijas ir didina pasitenkinimo jausmą. Šiuo metu kultūra ir menas, taip pat su kultūra susiję ekonomikos, socialinės sanglaudos, darnios aplinkos aspektai, nėra valstybės politikos prioritetinė sritis. Tai rodo kultūros finansavimas valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis, menkas kultūros vaidmuo įgyvendinant įvairius sektorius jungiančias iniciatyvas. Institucijos nepakankamai bendradarbiauja plėtodamos kultūrinį švietimą, kūrybines industrijas, kurdamos darnią aplinką, didindamos socialinę sanglaudą. Kultūros politika yra atskirta ir nuo kitų sričių. Būtina: 1) numatant ilgalaikę Lietuvos strategiją kultūrą laikyti strategine valstybės raidos kryptimi; 2) kultūros politiką susieti su kitomis valstybės politikos sritimis ir sukurti veiksmingą institucijų bendradarbiavimo modelį. Suteikti platesnius įgaliojimus Kultūros ministerijai vykdant įvairius sektorius jungiančią politiką kartu su kitomis ministerijomis (švietimo ir kultūros, ūkio ir kultūros, aplinkos, urbanistikos ir paveldo, finansų ir kultūros, socialinių reikalų ir kultūros, tarptautinių santykių ir kultūros). 2. Reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją Per pastaruosius 20 metų viešojo administravimo institucijos Lietuvoje sparčiai keitėsi, bet tai labai mažai veikė Kultūros ministerijos administracinę struktūrą, kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą. Dabartinė Kultūros ministerijos struktūra trukdo įvertinti įvairių kuruojamų sričių specifiką, ypač kai kurių iš jų tarpdisciplininį pobūdį, savitą santykį su visuomene ir kitomis valstybės politikos sritimis. Šiuo metu taikomas kultūros politikos formavimas ir įgyvendinimas yra neefektyvus, neleidžia tinkamai reaguoti į iššūkius ir užtikrinti kultūros procesų tęstinumo ir atsinaujinimo. Lietuvoje iš esmės nebuvo pakeistas iš sovietinių laikų paveldėtas kultūros įgyvendinimo modelis ir jos institucinis pobūdis, neužtikrinta kultūros savireguliacija. Sustiprėjusi valstybinės kultūros įgyvendinimo politikos ir visuomenės kultūrinių interesų priešprieša nesukūrė saugios, sveikos konkurencinės aplinkos, sudarančios sąlygas kultūrinėms iniciatyvoms, ir netgi priešingai – susilpnino pasitikėjimą valstybės vaidmeniu puoselėjant kultūrą, iškėlė daug klausimų dėl valstybės lėšų panaudojimo kultūros politikai įgyvendinti efektyvumo ir skaidrumo. Labai stinga kultūros procesų analizės ir jų stebėsenos, poveikio vertinimo, todėl jie nėra efektyviai valdomi. Būtina: 1) demokratizuoti kultūros politikos modelį – atskirti politikos formavimą ir įgyvendinimą, Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigiant Kultūros tarybą; 2) optimizuoti kultūros įstaigų tinklus ir modernizuoti kultūros infrastruktūrą, kad jos finansavimas būtų efektyvesnis; 3) sukurti nuolatinę kultūros procesų stebėsenos, analizės, poveikio vertinimo ir strateginio planavimo sistemą, skatinti kultūros procesų mokslinius tyrimus. 3. Gerinti esamą kultūros sistemos finansavimą, užtikrinant kultūros sektoriaus uždirbtų pinigų grąžą kultūrai Šiuo metu nėra išsamaus Lietuvos kūrybos ekonomikos vertinimo, tačiau, statistiniais duomenimis, Lietuvos kūrybinis sektorius sukuria apie 5 procentus šalies bendrojo vidaus produkto (toliau – BVP). Tai rodo, kad dabartinis kultūros srities finansavimas yra netinkamas ir neteisingas, nes kultūrai skiriamos lėšos neadekvačios jos sukuriamai pridėtinei vertei. Būtina: 1) skiriamas kultūrai valstybės biudžeto lėšas laikyti ilgalaike investicija į šalies socialinę sanglaudą ir kultūra grįstos ekonomikos plėtrą; 2) atsisakyti požiūrio į kultūrą kaip į išlaikytinę, o jai skiriamas valstybės biudžeto lėšas laikyti ilgalaike investicija; 3) sukurti kultūros ekonomikos indėlio į BVP skaičiavimo metodiką; 4) siekti, kad iki 2020 metų į kultūrą ir kūrybos ekonomiką valstybė investuotų adekvačiai kultūros indėliui į valstybės pažangą ir šios srities sukuriamo BVP daliai. 4. Užtikrinti autorių teisių ir gretutinių teisių aukšto lygio apsaugą, didinti Lietuvos kūrėjų intelektinį kapitalą ir juo pagrįstą kūrybinių industrijų konkurencingumą Dabartine kultūros politika pirmiausia siekiama išlaikyti esamą institucijų struktūrą. Kuriantis žmogus Lietuvoje nėra pagrindinis kultūros politikos adresatas, todėl iki šiol nėra sukurta veiksmingų mechanizmų, kurie užtikrintų palankias kūrėjų profesinės veiklos sąlygas ir įtvirtintų jų statusą visuomenėje. Lietuvoje veikianti autorių ir gretutinių teisių apsaugos sistema dar negarantuoja pakankamos autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, ne visada užkertamas kelias nelegaliems intelektinės nuosavybės naudojimo būdams, visuomenė nepakankamai suvokia autorių teisių apsaugos svarbą. Tik valstybėje, kurioje garantuojama tinkama intelektinės nuosavybės apsauga, gali klestėti kultūra, kūrėjai jaučiasi įvertinti ir turi motyvaciją kurti, o kūrybinių industrijų atstovai gali drąsiai investuoti į kūrybos produktų kūrimą ir konkuruoti pasaulio rinkose. Autorių teisių ir gretutinių teisių apsauga turi tapti kūrėjų ir visuomenės civilizuotų santykių pagrindu, tik tada intelektinė nuosavybė taps Lietuvos kūrybinių industrijų konkurencingumo garantu. Todėl Lietuvoje turi būti užtikrinta Europos Sąjungos teisės aktus ir Lietuvos Respublikos pasirašytas tarptautines sutartis atitinkanti autorių teisių ir gretutinių teisių aukšto lygio apsauga. Pirmiau išvardyti mechanizmai, taip pat visuomenės kultūrinės kompetencijos ir kūrybinių gebėjimų ugdymas visą gyvenimą skatina nuolatinį visuomenės kūrybingumo ugdymą ir atsinaujinimą. Kūrybingumas – tai vienas labiausiai vertintinų asmens gebėjimų. Meninė kūryba įvairiais būdais praturtina asmens ir visuomenės gyvenimą, tai yra esminė visos žmonijos bendrakultūrinio pagrindo dalis. Kūrybos laisvė – tai viena pamatinių asmens teisių, kūrybos produktų sklaida – tai kultūros įvairovės ir atvirumo pagrindas. Kūrybingumas ir novatoriškumas – tai modernios visuomenės ir valstybės pažangos veiksnys, svarbiausias kultūros ekonomikos išteklius. Globalizacija yra tiesiogiai susijusi su Lietuvos kūrybinių industrijų gebėjimu konkuruoti pasaulio rinkose, laimėti šioje konkurencinėje kovoje, sulaukti naujų investicijų į įvairių sričių kūrybines industrijas. Todėl kultūros politika neturi ignoruoti tarptautinių ekonominių santykių. Būtina: 1) kultūros politikoje deramą dėmesį skirti intelektinei nuosavybei, užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos pasirašytų tarptautinių sutarčių reikalavimus atitinkančią autorių teisių ir gretutinių teisių aukšto lygio apsaugą, skatinant žinių visuomenės ir naujų technologijų plėtrą, atitinkamai plėsti ir tobulinti autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą, kartu sudaryti visuomenei galimybes teisėtai naudotis autorių teisių saugomais kūriniais bibliotekose. 2) remiant kūrybą ir kūrybingumą: – sudaryti tinkamas sąlygas profesionalių menininkų kūrybai; – remti aukštos vertės žiniomis ir kūrybiniais gebėjimais grindžiamą profesionalių menininkų veiklą; – užtikrinti deramą profesionalios kūrybos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje; – stiprinti meno poveikį visuomenei, kuriant kultūros bendradarbiavimo su kitais sektoriais modelius; 3) skatinant meninės kūrybos įvairovę ir kultūros sektoriaus nepriklausomumą: – pirmenybę teikti turinio kokybei; – efektyviau plėtoti į kokybę orientuotą kultūros institucijų veiklą; 4) sudaryti palankias sąlygas Lietuvos kūrybinių industrijų plėtrai šalyje ir sėkmingai konkurencijai užsienyje. 5. Ugdyti kultūrines žmogaus kompetencijas ir kūrybingumą visą jo gyvenimą Kultūrą ir kūrybingumą suvokiant kaip išteklius, ryškėja aktyviai kuriančio ir dalyvaujančio kultūriniame gyvenime asmens svarba. Todėl būtina ne tik tenkinti visuomenės kultūrinius poreikius, bet ir nuo mažens ugdyti žmogaus gebėjimus dalyvauti kultūriniame gyvenime, kritiškai vertinti, priimti ir kūrybiškai panaudoti informaciją. Kita vertus, kuriant palankias sąlygas, būtina ne tik ugdyti šiuos gebėjimus, bet ir užtikrinti kuo platesnį kultūros prieinamumą ir sklaidą viešojoje informacinėje erdvėje. Žinių visuomenei, kaip ir kūrybos visuomenei, reikia žmonių, turinčių puikią vaizduotę, išlavintą kritinį mąstymą, intuiciją, logiką ir estetikos pojūtį. Be to, jauni žmonės, nejaučiantys sąsajų su savo kultūrinėmis tradicijomis, rizikuoja prarasti tapatumą su savo bendruomene, aplinka, tauta ir net savo pačių tapatumą. Viešosios bibliotekos sudaro sąlygas žmogui plėtoti prasmingo ir laimingesnio gyvenimo perspektyvas – atnaujinti žinias, mėgautis literatūra, domėtis istorija ir naujovėmis, siekti geresnės karjeros, integruotis į bendruomenę, priimti savarankiškus sprendimus ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Biblioteka yra bazinė išsilavinusios ir kūrybingos visuomenės institucija, suteikianti visuomenės nariams nemokamą prieigą prie mokslo ir meno kūrinių įvairovės bei naujų informacinių technologijų ir veikianti kaip atsvara komercinei pasiūlai ir vartotojiškos visuomenės vertybių propagandai. Bibliotekos išplečia ir papildo mokyklų ir švietimo sistemos veiklą. Mokyklos, bibliotekos, muziejai ir kita visą gyvenimą supanti švietimo aplinka kiekvienam Lietuvos gyventojui turi suteikti galimybių atsiskleisti ir dalyvauti kultūriniame gyvenime, gilinti savo kultūrines žinias, ugdyti savo kūrybiškumą ir taikyti jį kasdieniame gyvenime. Kultūra ir švietimas, papildydami vienas kitą, kuria palankias sąlygas visapusiškai, kūrybingai, sugebančiai sėkmingai prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių asmenybei lavintis ir tobulėti visą gyvenimą. Viena esminių kultūros ir meno institucijų funkcijų yra skleisti kultūrą, kurti patrauklią, pažinimo džiaugsmą teikiančią aplinką, kultūriškai šviesti visuomenę, ugdyti Lietuvos gyventojų pasitikėjimą savimi, skatinti didžiuotis savo šalies kultūros paveldu, gyvąja etninės kultūros tradicija ir kūryba. Būtina: 1) visoje šalyje organizuoti išsamų ir kokybišką formalųjį ir neformalųjį meninį ugdymą; 2) formaliojo švietimo sistemoje svarbią vietą skirti kultūriniam švietimui ir visose ugdymo programose skatinti kūrybiškumą; 3) nuosekliai rengti aukštos kvalifikacijos kultūros ir meno pedagogus bei profesionalius kultūros vadybininkus; 4) kaupti ir dokumentuoti šalies kūrybos produktus, sudaryti sąlygas juos pažinti ir jiems plisti; 5) plėtoti visuomenės kultūrinį švietimą ir kūrybiškumą ir nustatyti, kad kiekvienas valstybės remiamas kultūros projektas privalo turėti ir edukacinį komponentą; 6) puoselėti vaikų ir jaunimo kultūrą; 7) stiprinti kultūrinį švietimą visuomenės informavimo priemonėse; 8) padaryti viešąją erdvę ir bendrą kultūros lauką palankesnius lituanistiniam ugdymui. 6. Formuoti bendrą integralios paveldo apsaugos politiką Kultūros paveldas – tai neatskiriama šalies ir jos piliečių tapatumo dalis, vienas svarbiausių valstybės nacionalinio saugumo garantų. Kultūros paveldas plačiąja prasme suprantamas kaip materialusis – jį sudaro kilnojamosios ir nekilnojamosios vertybės, ir nematerialusis – jo esmė yra iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, žinios ir gebėjimai, kultūrinis istorinis kraštovaizdis, atspindintis žmogaus sambūvį su aplinka. Paveldo išsaugojimas ir panauda šiuolaikinės visuomenės poreikiams, akademiniai tyrimai, paveldo atskleidimas ir įvertinimas, jo prieinamumas, svarbaus Lietuvai paveldo užsienyje nustatymas – visa tai yra neatskiriama valstybės kultūros politikos dalis. Tokia politika užtikrina nacionalinės kultūros gyvybingumą, saugumą, telkia visuomenę, suteikia jai bendrų vertybių, bendrų tapatumo atpažinimo bruožų, apibrėžia šiuolaikinio gyvenimo sąlygas ir skatina kūrybą. Paveldas – tai svarbi, pridėtinę vertę kurianti ūkio dalis, kurią tvarkant ir naudojant turi būti išsaugotos visos paveldo vertės ir nepažeistos ateinančių kartų teisės. Valstybinė paveldosauga, grindžiama holistiniais, aplinkosaugos, socialinės integracijos ir prevencinės paveldosaugos principais, turi padėti išsaugoti materialųjį paveldą ir deramai perduoti ateities kartoms tradicijas, saviraiškos būdus, vertybes, tapti harmoningos aplinkos ir tolygaus vystymosi garantu. Būtina: 1) plėtoti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo fundamentinius ir taikomuosius mokslinius tyrimus integruojant paveldosaugos, mokslo ir studijų institucijų potencialą; 2) atlikti kompleksinę sistemos analizę ir, įvertinus kultūros paveldo išsaugojimo priemonių efektyvumą ir rezultatyvumą, pertvarkyti materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo sektoriaus finansavimo principus, tobulinti teisinę bazę; 3) tinkamai kaupti, tvarkyti (konservuoti, restauruoti, taikyti kitas reikalingas priemones) ir naudoti paveldą jį tausojant ir taip išsaugant ateities kartoms; 4) sudaryti sąlygas visuomenei dalyvauti paveldosaugos procesuose ir užtikrinti deramą informacijos apie paveldą sklaidą. 7. Užtikrinti darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslus su urbanistine plėtra ir erdviniu planavimu Lietuvos darnus vystymasis suprantamas pernelyg siaurai ir nesudaro tinkamų sąlygų su paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslais suderintai urbanistinei plėtrai ir erdviniam planavimui. Lietuvos darniam vystymuisi būtinas racionalus ir pagrįstas paveldosaugos, aplinkosaugos ir urbanistikos specialistų dialogas. Todėl būtina didinti kultūros ir švietimo svarbą Lietuvos darnaus vystymosi politikoje. 8. Didinti kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje Vis dar didėjantis kultūros atotrūkis tarp centro ir periferijos menkina visos Lietuvos kultūros vertę, neužtikrina gyvenimo kokybės, didina gyventojų socialinę atskirtį. Kultūros prieinamumo ir kultūrinio gyventojų aktyvumo netolygumai yra tiesiogiai susiję su socialinės sanglaudos stoka ir gyvenimo kokybės lygio skirtumais, todėl tolygi kultūros sklaida, jos prieinamumas visoje šalies teritorijoje, tinklinė kultūros plėtra yra svarbi gyvenimo kokybės visoje šalyje sąlyga. Šiuolaikinio žmogaus gerovė priklauso ir nuo jo gebėjimo suvokti vykstančius procesus, prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo pokyčių. Viena esminių kultūros paskirčių yra gyvenimą įprasminančių simbolių kūrimas, puoselėjimas, aiškinimas, saugojimas. Švietimas ir kultūra plėtoja žmogaus gyvenimo prasmių suvokimą, prasmių, pasakojimų, vaizdų, garsų lauką, be kurių žmogaus gyvenimas nuskurstų, taptų beprasmis, niūrus. Kultūra formuoja ir turtina žmogaus asmenybę. Tikslingai formuojama ir įgyvendinama kultūros politika didina Lietuvos žmonių gerovę ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Kultūra, gerindama visų Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę ir keisdama vertybių sistemą, daro šalį patrauklesnę, ugdo gyventojų kultūrinę savimonę. Būtina: 1) formuoti bendrą ūkio ir kultūros politiką ir įgyvendinti ją regionuose, parengus Kultūros tarybos administruojamą regionų kultūros plėtros programą; 2) spartinti tolygią kultūros sklaidą ir kūrybiškumą regionuose – gerinti kultūros prieinamumą, plėsti modernių kultūros formų įvairovę, pasitelkus švietimą stiprinti kultūros poreikį; 3) skatinti kultūra grįstos ekonomikos plėtrą regionuose, stiprinti regionų savitumą ir kūrybingai jį panaudoti; 4) sudaryti palankias sąlygas vietos bendruomenių meninei saviraiškai, skatinti kultūrinį gyvenimą ir naujas žmonių bendravimo formas, ugdyti socialinius ir pilietinius jų gebėjimus; 5) sudaryti tinkamas sąlygas kūrybiškumui ir novatoriškumui plėtoti regionuose; 6) sudaryti palankias sąlygas plėtoti visų meno šakų ir žanrų mėgėjų meno veiklą, kaip būdą nacionaliniam kultūros paveldui išsaugoti, dainų švenčių tradicijoms ir regionų kultūrai plėtoti, ir siekti įtraukti į ją daugiau bendruomenių, kolektyvų, individų. 9. Plėsti Lietuvos kultūrinę erdvę, vienijant Lietuvos atstovus pasaulyje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta prigimtinė žmogaus ir lietuvių tautos teisė laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Siekdami žmogaus ir tautos laisvės savarankiškai kurti savo gyvenimą, prieš 20 metų susitelkę Lietuvos žmonės taikiu būdu atkūrė Lietuvos valstybę. Pirmųjų Lietuvos kultūros kongresų metu išryškėjęs poreikis reformuoti kultūros politiką buvo neatsiejamas nuo tikėjimo dvasiniu Lietuvos atgimimu, pagrįstu iš ilgametės priespaudos išlaisvintu tautos etnosu, ilgaamžėmis tautinės lietuvių kultūros tradicijomis, kultūriniu, dvasiniu ir moraliniu tautos tapatybės branduoliu. Vis dėlto sėkmingą integraciją į Europos Sąjungą lydinti didelė emigracijos banga rodo susilpnėjusį Lietuvos žmonių kultūrinį bendrumą, priklausomybę Lietuvos kultūros erdvei, stiprėjantį norą pasinaudoti judėjimo laisve ir siekti asmeninės materialinės naudos, naujų potyrių. Emigracija taip pat netiesiogiai rodo sumažėjusį Lietuvos kultūros prestižą ir susilpnėjusią motyvaciją tapatintis su Lietuvos kultūra. Globaliu reiškiniu tapęs žmonių judumas kelia naujų iššūkių Lietuvos kultūros politikai, skatina keisti požiūrį į visuomenės, bendruomenių ir joms atstovaujančių individų tapatybes, kitaip aiškinti lietuvybės sampratą, pakeičiant su tam tikra teritorija siejamą tapatybės idėją dinamiška, tinkline, atvira šiuolaikinės visuomenės procesams tapatybe. Atitinkamai kultūros politika turėtų būti siejama ne tik su dabartine Lietuvos teritorija, bet ir aprėpti visą emigracijos tinklą, kuriant ir palaikant juos jungiančią Lietuvos kultūros erdvę. Būtina: 1) užtikrinti lietuvių kalbos gyvybingumą; 2) kultūros politiką sieti ne tik su dabartine Lietuvos teritorija, bet aprėpti visą emigracijos tinklą, pagal galimybes sudaryti sąlygas kurti, skleisti kūrybos rezultatus ir tenkinti kultūros poreikius; 3) sudaryti palankias sąlygas migrantams dalyvauti Lietuvos kultūros procesuose; 4) rūpintis Lietuvos kultūros paveldu užsienyje. 10. Konceptualiai, kryptingai siekiant ilgalaikių tikslų, skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje Dabartinė Lietuvos kultūros sklaida užsienyje yra fragmentiška, ji neturi aiškių krypčių ir tikslų, užtikrinančių suderintą, nusistatytais prioritetais pagrįstą, į rezultatus orientuotą Lietuvos kultūros sklaidą. Kultūrų dialogas rodo šalies politinį, ekonominį stabilumą, leidžia pažinti jos gyventojų vertybes, gyvenimo būdą, kūrybingumą ir išprusimą, skatina idėjų ir informacijos mainus, ugdo kitų kultūrų savitumo suvokimą. Tiesioginiai kultūrų mainai ir bendradarbiavimas stiprina abipusį supratimą, atvirumą, pasitikėjimą šalimi ir jos žmonėmis. Kryptinga Lietuvos kultūros sklaida užsienyje siekiama ilgalaikių pageidautinų rezultatų: didinti kultūros atvirumą, stiprinti politinius ir ekonominius ryšius, gerinti Lietuvos įvaizdį. Būtina: 1) suformuluoti aiškias ilgalaikes kultūros sklaidos užsienyje kryptis; 2) sukurti veiksmingą kultūros sklaidos užsienyje koordinavimo sistemą; 3) suaktyvinti tarptautinį menininkų ir kultūros institucijų bendradarbiavimą, sudarant sąlygas jam toliau plėtotis; 4) išryškinti, stebėti ir atnaujinti Lietuvos kultūros politikos sąsajas su Europos ir pasaulio valstybių kultūros politika. 11. Pagrindiniai siekiniai Plėtojant Lietuvos kultūrą, būtina: 1) parengti ilgalaikę valstybės pažangos strategiją; 2) numatyti kultūros veiksmų programos parengimą, įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos Lietuvai 2014 – 2030 metais perspektyvą; 3) sukurti veiksmingą tarpinstitucinio bendradarbiavimo modelį; 4) parengti teisės aktus, būtinus Kultūros tarybai įkurti iki 2012 m. sausio 1 d.; 5) parengti teisės aktus, skatinančius kultūros rėmimą; 6) patobulinti autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos sistemos modelį, siekiant, kad autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų gaunama nauda pasiektų Europos Sąjungos vidurkį; 7) siekti, kad visuomenės dalyvavimas kultūrinėje veikloje iki 2015 metų atitiktų Europos Sąjungos vidurkį; 8) parengti Valstybinę kultūros paveldo apsaugos strategiją; 9) iki 2011 m. gruodžio 1 d. parengti regionų kultūrinės plėtros programą; 10) bendradarbiaujant su Švietimo ir mokslo ministerija parengti regionų kultūrinio švietimo ir suaugusiųjų kultūrinio užimtumo programą; 11) parengti kultūrinių industrijų plėtros regionuose programą; 12) sukurti emigrantų įtraukimo į Lietuvos kultūros procesus modelį ir tobulinti teisinę bazę; 13) sukurti Lietuvos kultūros paveldo užsienyje saugos ir priežiūros programą; 14) sukurti aiškias ilgalaikes Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje kryptis ir koordinavimo sistemą; 15) parengti kitus teisės aktus, būtinus Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms įgyvendinti. 12. Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimas 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, remdamasi šiomis kaitos gairėmis ir bendradarbiaudama su visuomenės interesų grupėmis, parengia Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo priemonių planą, pagrįstą finansiniais valstybės įsipareigojimais – ilgalaikiu kultūros finansavimo, investicijų į kultūrą planu, privataus kapitalo ir Europos struktūrinių fondų lėšų pritraukimo ir skyrimo Lietuvos kultūrai projektu. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, remdamasi Lietuvos kultūros politikos gairėse nurodytais pagrindais ir kultūros plėtojimo siekiniais, koordinuoja priemonių plano įgyvendinimą bei stebėseną ir prireikus teikia siūlymus jam tobulinti. 3. Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių priemonių plano bendrąją priežiūrą atlieka Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos kultūros ministras kasmet iki kovo 1 dienos pateikia Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių priemonių plano įgyvendinimo ataskaitą. ATEIVIAI. Dvidešimtas amžius buvo pamišęs dėl ateivių iš kosmoso. Žmonės kaišiodavo vieni kitiems nuotraukas su skraidančiomis lėkštėmis, pasakodavo, kad buvo pagrobti, kad jiems pavyko užmegzti kontaktus su nežemiškomis būtybėmis, o kartais – kad jie patys ateiviai. Man asmeniškai teko pažinti tiktai vieną ateivį, kurį laiką netgi gyvenau su juo viename bute. Jis buvo gerai užsimaskavęs ir niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Jeigu ne keistas elgesys, niekad nebūčiau net įtaręs, jog tai ne žemės gyventojas. Įtarimą man keldavo tai, kad jis nuolat manęs ko nors klausinėdavo, netgi pačių elementariausių, kvailiausių dalykų, kurie tiesiog akivaizdūs. Tokie dalykai gali rūpėti tik ateiviams, renkantiems medžiagą apie mus, žemės gyventojus. Pavyzdžiui, jeigu skaitydavau knygą, jis klausdavo: „Skaitai? “ O jeigu rūkydavau laiptinėje, klausdavo: „Rūkai? “ Manau, tokiu būdu jis kokiame nors savo ateiviškame vadovėlyje aprašytą veiksmą sutapatindavo su greta užrašyta sąvoka, ir, išgirdęs mano atsakymą, prie šios užduoties padėdavo kokį nors paslaptingą kosminį kryželį ar paukščiuką. O jeigu neklausinėdavo, tai keistai elgdavosi: slankiodavo iš kampo į kampą, kartkartėmis, sunkiai šnopuodamas, sustodavo prie kambarėlio, kuriame gyvenau, durų ir klausydavosi. Nematydavau jo, bet jausdavau, nes ateiviai turi labai stiprų energetinį lauką, nematomais čiuptuvais prisijungia prie tavęs ir siurbia reikalingą jiems informaciją. Vienu metu net galvojau, kad reikėtų kambario duris apkalti kokiu nors švinu ar kita radiacijos nepraleidžiančia medžiaga. Jis sakydavo, kad yra mano uošvis, bet aš tuo netikiu. Jis buvo tikriausias ateivis, turėjęs kažkokią slaptą misiją, kurios taip niekad ir nesužinojau, nes greitai išsikrausčiau iš to buto, ir iš to gyvenimo. AUTOMOBILIS. Automobilis toks didelis daiktas, kad jį net daiktu vadinti nepadoru. Jis peraugęs daikto definiciją. Kaip butas ar namas. Arba kapas. Daiktas, į kurį tu telpi, kurio negali pernešti, pastumti arba sugalvojęs išmesti jį į šiukšlių konteinerį. Jeigu nori ką nors su juo padaryti, turi pats truputį tapti daiktu, t. y. jo dalimi. Daugelis vyrų savo automobilius myli labiau negu savo žmonas. Aš savo automobilių visuomet šiek tiek privengiau. Visuomet jaučiuosi esąs tik priedas jų salonuose. Ir ne pats reikalingiausias. Su automobiliu, kaip nė su vienu kitu daiktu (pavyzdžiui, skrudintuvu ar sulčiaspaude), pamažu susisieja nemažai įvairių sentimentų ir prisiminimų. Mano baltą „Ford Sierrą “nuolat kas nors daužė: tai aš pats, tai kas nors kitas. Nerasi vairuotojo, kuriam nebūtų malonu matyti, kaip daužomas svetimas automobilis. Sunkiai surasi sveiko proto vairuotoją, kuris nekentėtų matydamas, kaip niokojamas jo automobilis. Panašus jausmas būna sapne – matai ką nors baisaus, tarsi sulėtintai, suvoki, kad tai sapnas, bet vis tiek išgyveni baimę. Einu į stovėjimo aikštelę ir sapnuoju – į mano „Fordą “lekia „Golfas “. Atbulas, dideliu greičiu. Stebiuosi, beveik žaviuosi vairuotojo drąsa ir polėkiu – jis juk sustos per keletą centimetrų nuo mano užpakalinio buferio... Juk sustos, tiesa? Ne, nesustos? Sustos ?! Ne! Jeigu lekiantis automobilis atrodė tarsi sulėtintas, tai smūgis įvyksta labai realiame laike, kone pagreitintai. Fordas priekiniais ratais net užšoka ant aukšto bordiūro, o „Volksvagenas “atšoka atgal. Prie „VW Golf “vairo sėdi moteris, bent jau nereikia spręsti nykių vyriškų problemų – duot į snukį ar elgtis padoriai, t. y. pačiam gaut. Laba diena, sakau vairuotojai, gerai važiuojate, labas, atsako ji rusiškai, ir vėl jungia pavarą, ir vėl, po velnių, ima važiuoti atbula, tarsi norėdama pribaigti ir taip jau išsižiojusį mano transporto galą. Ne į tą pusę judat, sakau atsargiai, bijodamas užgauti feminizmo judėjimą. Ko jinai, kalė (rusiškai „suka “), ne į tą pusę važiuoja, klausia manęs vairuotoja. Tai dėl telepatijos problemų, automobiliai dar neišmoko skaityti žmogaus minčių, sakau jai, nors Japonijoj gal jau ir išmoko, viskas dabar taip greitai keičiasi. Nesuprantu, žiūri jinai išpūtusi akis. Jūs jungiat atbulinę pavarą, o norit, kad judėtų pirmyn, aiškinu žinovo balsu (tai toks pasipūtimo ir koktaus atsainumo sklidinas balsas, ypač būdingas vyrams, kurie ką nors aiškina moterims apie techniką arba sportą). Matote, sakau nutaisęs minėtąjį balsą, kai kuriuose automobiliuose, tarp jų ir „VW Golf “, atbulinė pavara įjungiama ta pačia kryptimi kaip ir pirmoji. Dėl neįgudimo kai kurie žmonės painioja. Vėliau viskas buvo tik dar blogiau: pradėjome bendrauti, nuvažiavome į jos butą naujame rajone, užmezgėme paviršutiniškus santykius... Ir tą akimirką, kai paėmiau iš jos pinigus būsimam remontui, jaučiausi paskutinis kiaulė. Kažkas manyje lemiamą akimirką išskysta, pro visas siūles ima veržtis apipuvęs žmogiškumas, pašvinkęs gailestis, inkštiruota gėda ir gleivėtas atlaidumas. Chrestomatijose šios savybės aprašomos kaip kilnios ir taurinančios tamsią žmogaus prigimtį, tačiau jomis apdovanotieji asmenys dažniausiai lieka kvailio vietoje ir dėl to nuolat kentėdami įsitaiso įvairių ligų. Vargu ar tokius gali paguosti Laozi mintis, esą, žmogus, kol gyvas, yra švelnus ir silpnas; miręs jis – kietas ir tvirtas. IETIS. Mano pirmoji pažintis su daile buvo mažos bažnyčios paveikslai: stacijos, kabančios ant gelsvai ruda, beveik molio spalva nudažytų kolonų, Kristaus, Marijos gipsinės skulptūros, spalvoti langų vitražai, į kuriuos žiūrėdamas manydavau, kad taip atrodo Rojaus kambariai: padaryti iš spalvotų stikliukų. Bažnyčioje visą laiką būdavo vėsu, net ir karščiausiomis vasaros dienomis. Ilgai negalėjau rasti atsakymo, kodėl bažnyčioje reikia kalenti dantimis. Vėliau supratau: ši vėsa – tam tikras Rojaus provaizdis, nes karšta tiktai pragare ir Afrikoje, kur žmonės juodi kaip velniai. Lankydamasis bažnyčioje, rengiesi ilgam, vėsiam gyvenimui amžinybėje. Didžiausią įspūdį man darė didelė drobė, vaizduojanti Šv. Jurgio kovą su drakonu: karžygys ant balto žirgo, smeigiantis savo ietį pabaisai į nasrus. Visai nebūtina tikėti drakonų egzistavimu, užtenka suvokti, kad blogis yra, ir kad su juo reikia grumtis. Tėvas visiškai nesistengė kiek nors sąmoningiau formuoti mano asmenybę, nes buvo užsiėmęs kažkokiais neatidėliotinais alkoholiniais reikalais, o man reikėjo autoriteto, mokytojo, vyro idealo, kuriuo galėčiau tikėti ir iš kurio mokyčiausi būti vyras. Šv. Jurgis iš pradžių puikiausiai tiko. Tačiau ilgainiui supratau, kad jis gali patarti tiktai tuomet, kai problema susijusi su abstrakčiais egzistenciniais klausimais, o jeigu į jį kreipdavausi su konkrečiais prašymais, tikėdamasis praktinių patarimų, jis žiūrėdavo į mane bukaprotišku aliejiniu žvilgsniu ir toliau makaluodavo savo ietimi drakono nasruose. Kai mane pakvietė į sporto mokyklą mėtyti ietį, Šv. Jurgį pakeitė treneris, aukštas, tvirtai sudėtas, vyriškų veido bruožų, buvęs sėkmingas disko metikas, turintis daug apdovanojimų ir humoro jausmą. Vis dėlto Šv. Jurgis išklausė mano maldas: dabar ir aš gavau į rankas ietį ir galėjau susigrumti su drakonu. Švaisčiausi ja visą gyvenimą į kairę ir į dešinę, paskui pasiklausiau žinių – pasirodo, gėrio pasaulyje nė kiek nepadaugėję. LAIKRODIS. Jis taisyklingo trikampio, vadinamojo lygiakraščio, formos. Tiesą sakant, nusispjauti man į geometriją. Nemalonios formos laikrodis, primena tiksliuosius mokslus, kurių niekad gyvenime nemėgau. Nusipirkau jį iš klajojančio prekybos agento – tiesa, greitai jų visi ėmė neapkęsti, ir dabar, ko gero, tokios profesijos apskritai nebeliko. Keistas valkatos, prašančio išmaldos ir gerėjančio gyvenimo pranašo (kuo daugiau paslaugų, tuo geresnis gyvenimas) mišinys. Jis jau senas, spėjo susidėvėti per trejetą metų, trejetą metų jis buvo susijęs su mano žvilgsniu, nubusdamas ir užmigdamas matydavau jo apskritą ciferblatą ir pagal jį suprasdavau, kad mano laikas šiame pasaulyje juda pirmyn, nors laikrodyje jis kažkodėl sukasi ratu. Šiuolaikiniai daiktai pagaminti taip, kad ištvertų truputį ilgiau, nei gamintojų ir pardavėjų teikiama garantija – apytikriai trejetą metų. Tada jie staiga sulūžta, ima krėsti kvailystes, tampa nebepataisomi. Maniškis sugedo po trejų metų, ir man liko prisiminimas apie prekybos agentą, nevykėlį, kurio man buvo gaila, ir tik iš gailesčio nusipirkau iš jo man visiškai nereikalingus daiktus: masažuojantį dušo antgalį (kuris užsikimšo kalkėmis per pusmetį, nes nebuvo jokios galiojimo garantijos), ištempiamą spyruoklinę drabužių džiovyklę (kurios taip niekada ir neprisitvirtinau) ir laikrodį, kuris jau neteko žado ir, anot kažkieno pasakytos išminties – du kartus per parą vis dėlto rodo teisingą laiką. Greitai jį išmesiu, drauge su prekybos agento prisiminimu. Būna žmogaus gyvenime tokių akimirkų, kai jis yra labai lengvai užklumpamas, žmogiškas, tiesiog pasibjaurėtinai žmogus ir daugiau niekas kitas. Ne karys, ne sukčius, ne prekeivis ir ne išminčius. Jis tuo metu net ne gyvena, o tik sėdi ir gamina žmogiškumo esmę. Tiesą sakant, ir atrodo jis tuomet šlykštokai, nes visos esmės ganėtinai kokčios. Štai tas prekybos agentas mane nustvėrė kaip tik tada, kai sėdėjau ir buvau pilnas žmogiškumo esmės. Kaip indas šaltienos. Gali netgi būti, kad buvau pagiringas, bet tai nieko nereiškia. Galėjau būti negėręs keturiasdešimt metų, vis tiek nuo esmės gaminimo nepasislėpsi. Atidariau duris, o ten stovi jis, visas pasirengęs apeliuoti į mano žmogiškumo esmę, kurią kaip tik tuo metu ir gaminau. Jam net ir stengtis labai nereikėjo. Spustelėjo gailesčio tašką – tai beveik toks pat taškas kaip moterų, tiktai jis nesusijęs su lyties organais, jis pusiau nematerialus, t. y., dvasinis – ir aš atidaviau paskutinius penkiasdešimt litų. Geriausios šio žmogiškumo taško žinovės ir specialistės tarybiniais laikais būdavo čigonės: vienas mano bičiulis atidavė čigonei piniginę, bet susikrimtęs, kad ten labai nedaug pinigų, nusisegė ir laikrodį. Dabar čigonės jau nebesišlaisto gatvėmis siūlydamos išburti ateitį iš delno ir laikrodžius tenka paprasčiausiai išmesti. REIŠKINIAI. Vieną dieną ėmiau žiūrėti į daiktus. Žmonės buvo bjaurūs ir nepažįstami, o daiktai patys sau. Aš taip pat buvau žmogus, taigi bjaurus ir nepažįstamas. Iš pradžių nieko daugiau nei tiesiog daiktai jie man nereiškė. Tačiau kuo ilgiau į juos žiūrėjau, tuo labiau su jais vyko kažkas neįprasto: daiktiškumas tirpo ir sklaidėsi, o ryškėjo tai, ką įprasta vadinti žmogiškumu, beveik aiškiai galėjau įžvelgti jų bruožus, antropomorfiškėjančias galūnes, savybes, būdingas tiktai žmonėms. Jie buvo pilni įvairių tęsinių, besidriekiančių į praeitį, tvyrančių dabartyje, pretenduojančių ne į fizinę, o į dvasinę kaimynystę. Tie daiktai, kurie nebuvo susiję su įsijautimais, prisiminimais, tie, kurie neturėjo sentimentalumo auros, buvo neįdomūs ir nepažįstami man. Arba atvirkščiai – jie nesidomėjo manimi ir aš jų, netgi esančių visai šalia, nemačiau, negalėjau paliesti. Kai kurie daiktai visiškai prarado savo regimąją substanciją ir virto reiškiniais, o kai kurie reiškiniai – atvirkščiai, sudaiktėjo ir savo briaunomis ėmė budelio ritmu belstis į mano kaukolės korpusą. Krikščionių Viešpats yra rūsčiai pasakęs – neturėk kitų daiktų, tik mane vieną. O krikščionys nepaklausė ir prisidarė daiktų tiek, kad dabar nebežino, kuris iš jų buvo svarbiausias. Man atsitiko dar juokingiau – kad ir kaip ilgai žiūrėjau į daiktus, beveik nieko nesugebėjau apie juos suprasti. Jeigu tų daiktų nenaudodavau, jų tarsi ir nebuvo. Stoviu vidury kambario, ir man egzistuoja tiktai tos lentos, į kurias remiasi mano kojos. Neįjungtas televizorius arba kompiuteris – kokie gi tai daiktai, kažkokios beprasmiškos dėžės. O kai juos įjungi, jie staiga virsta reiškiniais ir jų jau nebegali apmąstyti kaip daiktų. Nežinau, kaip įjungti arba išjungti Dievą, jis man taip ir liko tarp daikto ir reiškinio, nors abu jie svarbūs. Juk jeigu jis vienus norėjo apakinti, o kitus apšviesti, tai vis tiek, net ir tamsoje, nuolat į kažką atsitrenkiu, ir skauda. VAIKAI. Stoviu balkone ir žiūriu, kaip „dėdė “išsiveža mano vaikus, ir kažkur giliai skaudžiai smigteli. Visą gyvenimą buvau nepalankus suaugusiųjų nuostatai, kad vaikas – daiktas, iš kurio galima pasidaryti šį tą naudingo. Buvau skeptiškas žmonių, kurie girdavosi savo vaikų laimėjimais, talentais, grožiu ir kitais privalumais, atžvilgiu – taip giriamasi automobiliais, virtuvės kombainais, karjeros laimėjimais. O štai matau, kaip svetimas vyras išsiveža vaikus, ir nevalingai išsprūsta „mano “. Ir smigteli. Jau negyvenom su tėvu, prasidėjo vasara ir nervinga paauglystė, rengiausi išvažiuoti į sporto stovyklą. Atėjo į kambarį mama, žiūri į mane pakreipusi galvą ir sako: tavo tėvas numirė. Ir galvoje ėmė suktis vienintelė mintis – jis man iškrėtė dar vieną kiaulystę, per jį negalėsiu išvažiuoti į stovyklą. Nei gailesčio, nei praradimo jausmo. Galbūt visa tai dar tik turėjo plūstelti į šoko ištiktą sąmonę, bet geriausiai atmintyje išliko susierzinimas, vaikiška nuoskauda, kad iš manęs norima kažką atimti tokiu neteisingu, nesąžiningu būdu. Artimuosius šantažuoti savo mirtimi – pasibaisėtinas sadizmas. Tėvas iš tiesų buvo stipriai susižalojęs, net išvežtas į ligoninę, iš kurios rytojaus dieną pabėgo, nes negalėjo pakęsti medikų aplinkos. Motina nenorėjo, kad važiuočiau į stovyklą ir visam mėnesiui pirmą sykį gyvenime palikčiau ją vieną, ir šį jos gana žiaurų pokštą galima pateisinti tiktai stiprios motiniškos meilės diktuojamu globos, drauge – savisaugos instinktu gresiančios vienatvės akivaizdoje. Tokiu keistu būdu ji jau repetavo būsimą vienišos moters vaidmenį. Po šio motinos pokšto tėvas mano sąmonėje nebeprisikėlė. Jis buvo Kristus, nužengęs į pragarus, bet iš ten nebesugrįžęs. Vėliau, kai suaugau, mudviejų santykiai buvo normalūs, netgi neblogi. Bet jis man buvo truputį miręs, tiek, kad nebejausčiau jam nei meilės, nei neapykantos. Tarsi tarp mudviejų nuolat būtų kažkieno nustatyta nematoma distancija. Lyg tėvas man būtų meno kūrinys, su kurio herojumi aš nesusitapatinu, nes tai per daug primityvus meno suvokimo būdas. Skausmingas psichinis nejautrumas – taip psichologijoje apibūdinamas depresija sergančių žmonių negalėjimas sielotis dėl artimųjų. Skausminga nejautra, – viskas, kas liko iš sudėtingos, komplikuotos tėvo simbolikos mano sąmonėje. Kai jis numirė antrą sykį, jau iš tikrųjų, jaučiau banalų, visiems privalomą išgyvenimų rinkinį, užplūstantį žmogų tokią akimirką, tačiau kartu tai buvo panašu ir į palengvėjimą. Ne šventvagišką palengvėjimą, kurį jaučia giminės numirus ilgai marintam, kančios guolyje besiblaškančiam artimui, bet tokį, koks juntamas pasveikus. Lyg mano sąmonėje ar pasąmonėje tėvo simbolis pagaliau būtų pasiekęs jam skirtą vietą, lyg būčiau Telemachas, po ilgų klajonių pagaliau suradęs tėvą amžiams. Akimirka, kai meilė prilygsta mirčiai, ir atvirkščiai. Kai nebegali pasinaudoti savo artimu. Ir pats nepajutau, kaip virtau tėvu. Ir virtau juo tik pabėgęs nuo savo vaikų, tik susikūręs distanciją, sąlygiškai vadinamą laisve. Tarsi mano galvoje tėvo ir vaiko sąvokos būtų susikeitusios vietomis, bet atstumas tarp jų išlikęs tas pats, kaip ir anksčiau, kai dar pats buvau vaikas. Verdu negaluojančiai dukrai ryžius, kai jinai juos susikaupusi valgo, net nevalgo, labiau lesa, jaučiuosi, lyg tai būtų ne ryžiai, o mano rūpestis, mano išbarstyti ir niekaip į vieną vietą nesurenkami tėviški jausmai, kurie mane kankina, kurių droviuosi, kurių negaliu išsižadėti, kurie žeidžia kaip neatleistinas praradimas, kaip išdavystė, įvykusi dėl suaugusiųjų pasauliuose egzistuojančių absurdiškų, neįveikiamų konvencijų. Stovime su sūnumi kino teatro tualete, abu išsitraukę savo virkšteles, tuštiname šlapimo pūsles, spoksodami priešais save į sieną, mudu skiria simbolinė plastmasinė pertvara, bet tai, kas mus sieja, yra kur kas svarbiau, nes tai ir yra tėvo ir sūnaus santykiai, drauge atliekami tikri vyriški gestai ir veiksmai, jaučiuosi absoliutus tėvas, ir tam, kad šis jausmas atsirastų, nereikia nieko, tiktai būti šalia savo vaiko. Nežinau, ar tai, ką sakau, tiesa. Net nežinau, ar noriu, kad tai būtų tiesa. Net ir destruktyvūs tėvų veiksmai vaikams kartais suteikia savitą egzistencinę laikyseną. Ir – atėjus metui – palengvėjimą. VYRAS. Vyras – tai daiktas manyje, anot Kanto. Net nežinau, ar aš tuo daiktu, ar tas daiktas manimi – bet mudu vienas kitu nepatenkinti. Kažkas nesutapo, neatitiko. Gali būti, kad neperskaičiau iki galo instrukcijos. Taip dažniausiai būna neturintiems emocinės pusiausvyros subjektams – nusiperka kokį nors naują prietaisą, savarankiškai išsiaiškina keletą elementariausių funkcijų ir puola naudotis, numodami ranka į tai, kad dar yra naudojimosi instrukcija, eksploatacijos, priežiūros taisyklės ir panašiai. Kad kiekvieno daikto atžvilgiu mes turime ne tik teisių, bet ir pareigų, už jų teikiamus malonumus turime atsilyginti rūpesčiu bei tolerancija. Galvoju, kiek gi vyro funkcijų esu deramai naudojęs, ir ausys kaista. Kartą, naudodamasis vyru, esu bandęs padovanoti moteriai gėlių, bet tai atrodė taip kvailai, kad buvau pasirengęs pats tas gėles suryti. Tas pats atsitikdavo ir kai mėgindavau iš autobuso ar traukinio lipančiai moteriai ištiesti ranką – ranka prasmegdavo kažkur į vakuumą, imdavo tįsti, linkti, glebti, bejėgiškai stvarstyti drumzliną orą. Vyras geria alų, ėda svogūnus, česnaką, gadina orą ir sveikatą, o aš turiu tursenti jam iš paskos ir mėginti viską ištaisyti, sulopyti, už viską atgailauti, visko gėdytis. Jis pamažu tampa panašus į didelį kibiną, pasidengęs taukais kaip tešla, jam iš nosies ir ausų auga šlykštūs plaukai, viršugalvis ima spindėti kaip spalio pabaigos voratinkliai, o aš vis dar jaučiuosi lieknas, ilgaplaukis, pilnas paslankumo ir noro sunktis visom porom į būties paslaptis, tačiau tai jis reprezentuoja mane, jis fotografuojasi laikraščiams ir pasui, jis atsiliepia telefonu ir atidaro duris išmaldos prašytojams, jis nesaikingai prisisprogsta alkoholio, pagirių kančias kaip įprasta palikdamas man. Aš noriu skaityti knygą, o vyras įsijungia televizorių ir man iš nevilties susilieja akyse eilutės. Aš noriu medituoti ir melstis prieš miegą, o vyras naršo po kabelinės televizijos kanalus ieškodamas nuogų merginų. Gašlumo sklidinas, vapėdamas įvairius pataikūniškus saldžius žodžius vyras ropščiasi ant moters, o aš tuo metu žvelgiu į visą šį siaubą beveik praradęs amą... Nors ne, meluoju. Seksas – vienintelė sritis, kur galiu vyrui deramai atsikeršyti, – kai tik jis ima šnopuoti ir vaitoti, pranešdamas visiems kaimynams apie savo aistrą, imu prunkšti ir kikenti. Sueitis – labai juokingas reiškinys. Jeigu geriau įsižiūrėsi – du daiktai, mėginantys sulipti vienas su kitu, bet klijų galiojimo laikas pasibaigęs, ir jie nuolat vienas nuo kito atšoka, kol galiausiai net nebemėgina to kartoti. Vyras, išgirdęs mano sarkastišką prunkštimą, kartu su erekcija praranda kretinizmo šarvus, tampa pažeidžiamas ir jaukus, kartais netgi apgailėtinas, valandėlę mudu netgi sutariame, sutampame vienas su kitu, bet štai jis ir vėl ima urgzti, judėti, raitytis, gašliai pažeminęs balsą kažką šnabžda partnerei, mane bjauriu nuogu užpakaliu stumdamas iš lovos, kol pagaliau iškrentu iš jos ir netenku sąmonės iki ryto, su viltimi, kad vieną sykį visa tai baigsis, nes daiktas, vadinamas vyru, labai glaudžiai susijęs su daiktu, kuris vadinamas kūnu, o juk nieko pasaulyje nėra paprastesnio už tiesą, kad visi daiktai dėvisi. PAŠTO PASLAUGOS TEIKIMO TAISYKLĖS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Pašto paslaugos teikimo taisyklės (toliau – Taisyklės) nustato pranešimo apie pašto paslaugos teikimo pradžią pateikimo tvarką ir sąlygas, pašto paslaugos teikėjų išbraukimo iš Pašto paslaugos teikėjų sąrašo atvejus, pašto paslaugos teikimo sąlygas, ataskaitų apie suteiktą pašto paslaugą teikimo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai (toliau – Tarnyba) tvarką ir sąlygas, apibendrintos informacijos apie pašto paslaugos teikėjų veiklą ir Tarnybos skelbiamos informacijos, reikalingos atviros ir konkurencingos rinkos plėtrai, skelbimo tvarką ir sąlygas. 2. Taisyklių nuostatos taikomos asmenims, teikiantiems ar ketinantiems teikti pašto paslaugą. 3. Taisyklėse vartojamos sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos pašto įstatyme (Žin., 1999, Nr. 36-1070; 2012, Nr. 135-6867). 4. Dokumentai, teikiami Tarnybai Taisyklių nustatyta tvarka, ir jų pateikimas turi atitikti Dokumentų teikimo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 1V-292 (Žin., 2004, Nr. 141-5171; 2005, Nr. 73-2675), reikalavimus, tvarką ir sąlygas. II. TEISĖ TEIKTI PAŠTO PASLAUGĄ 5. Asmuo turi teisę teikti pašto paslaugą be atskiro išankstinio valstybės institucijų leidimo, laikydamasis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo, Taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatų, kai jis praneša apie tai Tarnybai. 6. Prieš pradedant teikti pašto paslaugą, raštu, elektroninėmis priemonėmis per kontaktinį centrą arba tiesiogiai kreipiantis į Tarnybą reikia pateikti: 6.1. užpildytą Taisyklių 1 priede nustatytos formos pranešimą apie pašto paslaugos teikimo pradžią (toliau – Pranešimas); 6.2. juridinio asmens teisėtą įsisteigimą patvirtinančių dokumentų kopijas (išskyrus juridinius asmenis, įregistruotus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre), jei Pranešimą teikia juridinis asmuo; asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją, jei Pranešimą teikia fizinis asmuo. 7. Tarnyba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo visų Taisyklių 6 punkte nurodytų dokumentų gavimo dienos įrašo asmenį į Pašto paslaugos teikėjų sąrašą, kuris skelbiamas Tarnybos interneto svetainėje, ir praneša asmeniui, pateikusiam Pranešimą. Šiame punkte nurodytas pranešimas turi būti išsiųstas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo asmens įrašymo į Pašto paslaugos teikėjų sąrašą dienos. 8. Tarnyba, nustačiusi, kad Pranešimas neatitinka Taisyklėse nustatytų reikalavimų, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Pranešimo gavimo dienos informuoja apie tai asmenį, pateikusį Pranešimą, ir nustato ne trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą Tarnybos nustatytiems trūkumams pašalinti. Tokiu atveju Taisyklių 7 punkte nurodytas terminas skaičiuojamas nuo patikslinto Pranešimo gavimo Tarnyboje dienos. 9. Asmeniui nepašalinus Pranešimo trūkumų per Taisyklių 8 punkte nustatytą terminą arba pateikus klaidingus duomenis, Tarnyba neįrašo asmens į Pašto paslaugos teikėjų sąrašą ir per 5 darbo dienas informuoja apie tai asmenį, nurodydama neįrašymo į Pašto paslaugos teikėjų sąrašą motyvus. 10. Asmuo, įrašytas į Pašto paslaugos teikėjų sąrašą, turi teisę prašyti išduoti Tarnybos patvirtinimą, kad jis yra pateikęs Pranešimą ir turi teisę teikti pašto paslaugą (toliau – Patvirtinimas). Patvirtinimas išduodamas ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo asmens prašymo išduoti Patvirtinimą gavimo dienos. Asmenys prašymą išduoti Patvirtinimą taip pat gali pateikti Tarnybai kartu su Pranešimu. Šiuo atveju Patvirtinimas išduodamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo asmens įrašymo į Pašto paslaugos teikėjų sąrašą dienos. Prašymas išduoti Patvirtinimą laikomas tinkamu, jei yra sumokėtas Tarnybos nustatyto dydžio užmokestis už Patvirtinimo išdavimą. 11. Tarnyba pagal laisvos formos prašymus teikia asmenims informaciją apie tai, ar konkretus asmuo yra pateikęs Tarnybai Pranešimą ir yra įrašytas į Pašto paslaugos teikėjų sąrašą. 12. Pašto paslaugos teikėjas išbraukiamas iš Pašto paslaugos teikėjų sąrašo, jeigu: 12.1. pašto paslaugos teikėjas pateikia pranešimą apie veiklos ir (ar) pašto paslaugos teikimo nutraukimą; 12.2. Tarnyba nustatė, kad pašto paslaugos teikėjas nutraukė veiklą ir (ar) pašto paslaugos teikimą; 12.3. pašto paslaugos teikėjas miršta arba yra likviduotas; 12.4. yra įsiteisėjusi teismo nutartis likviduoti pašto paslaugos teikėją, kai jis yra juridinis asmuo ar kita organizacija, dėl pašto paslaugos teikėjo bankroto; 12.5. Tarnyba nustatė, kad pašto paslaugos teikėjas pateikė klaidingus duomenis, dėl kurių asmuo negalėjo būti įrašytas į Pašto paslaugos teikėjų sąrašą; 12.6. pašto paslaugos teikėjas vienus metus neteikė Tarnybai ataskaitų apie suteiktą pašto paslaugą; 12.7. pašto paslaugos teikėjas vienus metus nebuvo surastas jo buveinės, nurodytos Juridinių asmenų registre, adresu arba nuolatinės gyvenamosios vietos adresu. 13. Tarnyba, prieš išbraukdama pašto paslaugos teikėją iš Pašto paslaugos teikėjų sąrašo pagal Taisyklių 12.5 ir 12.6 punktus, įspėja pašto paslaugos teikėją apie galimą išbraukimą iš Pašto paslaugos teikėjų sąrašo ir suteikia galimybę per Tarnybos nustatytą terminą, ne trumpesnį kaip 30 dienų, pateikti reikalingus patikslintus duomenis arba ataskaitas apie suteiktą pašto paslaugą. 14. Apie pašto paslaugos teikėjo išbraukimą iš Pašto paslaugos teikėjų sąrašo Tarnyba praneša pašto paslaugos teikėjui, nurodo išbraukimo iš Pašto paslaugos teikėjų sąrašo pagrindą ir informuoja, kad asmenys, teikiantys pašto paslaugą, nepranešę apie tai Tarnybai, atsako teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame punkte nurodytas pranešimas turi būti išsiųstas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo pašto paslaugos teikėjo išbraukimo iš Pašto paslaugos teikėjų sąrašo dienos. 15. Pašto paslaugos teikėjas, nutraukęs savo veiklą ir (ar) pašto paslaugos teikimą, privalo Tarnybai pateikti Taisyklių 2 priede nustatytos formos pranešimą apie veiklos ir (ar) pašto paslaugos teikimo nutraukimą. III. PAŠTO PASLAUGOS TEIKIMO SĄLYGOS 16. Pašto paslaugos teikėjai privalo laikytis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo, Taisyklių ir kitų pašto paslaugos teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. 17. Pašto paslaugos teikėjas privalo: 17.1. pasitvirtinti pašto paslaugos teikimo tvarkos aprašą, kuriame turi būti nurodytos teikiamos pašto paslaugos rūšys, jų tarifai, pašto siuntų pristatymo trukmė, numatoma pašto paslaugos teikėjo atsakomybė, skundų nagrinėjimo ir žalos atlyginimo procedūra, taip pat pašto siuntų surinkimo, rūšiavimo, vežimo ir pristatymo tvarka; 17.2. pašto siuntas pateikti asmeniškai pasirašytinai arba įdėti į gaunamųjų laiškų dėžutes, o jeigu to padaryti negalima, – apie tai pranešti gavėjui; 17.3. pašto siuntas, adresuotas asmeniui į jo darbo ar mokymosi vietą, bendrabutį, karo tarnybos vietą, ligoninę, sanatoriją, stovyklą ar įkalinimo vietą, pristatyti administracijai arba jos įgaliotiems asmenims; 17.4. registruotąsias ir įvertintąsias pašto siuntas pateikti asmeniškai pasirašytinai siuntėjo nurodytam gavėjui arba gavėjo raštu nurodytam asmeniui, nurodžius to asmens vardą, pavardę; 17.5. saugoti pašto siuntą, kurios neįmanoma pristatyti gavėjui ar grąžinti siuntėjui, kai siuntėjas (gavėjas) atsisako ją paimti arba kai nurodytu adresu gavėjas (siuntėjas) negyvena, 2 mėnesius; jeigu per nustatytą laiką siuntėjas (gavėjas) pašto siuntos neatsiima, nors jam buvo išsiųstas rašytinis pranešimas, pašto paslaugos teikėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos turi pranešti apie tokį turtą ir perduoti jį valstybės nuosavybėn; prie pranešimo pridedama pašto paslaugos teikėjo žyma, kad siuntėjas (gavėjas) kviečiamas atsiimti pašto siuntos neatvyko arba pašto siuntos atsisakė; 17.6. grąžinti siuntėjui nepristatytas ar neįteiktas gavėjui pašto siuntas, kai nutraukia pašto paslaugos teikimo veiklą; 17.7. teikti informaciją apie pašto paslaugos teikėjo pavadinimą arba vardą, pavardę, teisinį statusą, teisinę formą, buveinės arba nuolatinės gyvenamosios vietos adresą, registro pavadinimą, registracijos kodą arba lygiaverčius identifikacijos duomenis iš registro, jeigu jis yra įregistruotas viešajame registre, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodą, jei pašto paslaugos teikėjas yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, kontaktinius duomenis (korespondencijos adresą, fakso, telefono ryšio numerį, elektroninio pašto adresą), darbo laiką; 17.8. sudaryti galimybę naudotojams su juo susisiekti buveinės arba nuolatinės gyvenamosios vietos adresu; 17.9. viešai skelbti išsamią ir nuolat atnaujinamą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.719 straipsnio 1 dalyje nustatytą informaciją, taip pat Taisyklių 17.1 punkte nurodytą pašto paslaugos teikimo tvarkos aprašą, informaciją apie visas teikiamas pašto paslaugos rūšis, jų teikimo sąlygas, pašto paslaugos teikimo sutarties sąlygas, įskaitant pašto paslaugos tarifus, ir kitokią informaciją, turinčią įtakos naudotojo apsisprendimui naudotis pašto paslauga; 17.10. viešai skelbti informaciją apie pašto paslaugos teikimo vietas; 17.11. naudotojams garantuoti susirašinėjimo slaptumą; 17.12. pasitvirtinti naudotojų skundų nagrinėjimo tvarką; atsakyti į naudotojo su pašto paslaugos teikimu susijusį skundą per 30 dienų nuo skundo gavimo dienos; 17.13. ant pašto siuntos nurodyti arba prie pašto siuntos pridėti duomenis, pagal kuriuos būtų galima nustatyti pašto paslaugos teikėją, pašto paslaugos teikimo vietą (adresą), kur naudotojas galėtų kreiptis, pašto siuntos priėmimo siųsti datą ir pristatymo gavėjui datą; 17.14. periodiškai teikti Tarnybai ataskaitas apie suteiktą pašto paslaugą Taisyklių IV skyriaus nustatyta tvarka ir sąlygomis. 18. Taisyklių 17.7 ir 17.9 punktuose nurodyta informacija pašto paslaugos teikėjo pasirinkimu privalo būti: 18.1. teikiama paties pašto paslaugos teikėjo iniciatyva; 18.2. lengvai prieinama naudotojui vietoje, kur pašto paslaugos teikėjas teikia pašto paslaugą arba sudaroma pašto paslaugos teikimo sutartis; 18.3. lengvai prieinama naudotojui elektroninėmis priemonėmis pašto paslaugos teikėjo nurodytu adresu; 18.4. įtraukiama į pašto paslaugos teikėjo naudotojui pateikiamus informacinius dokumentus, kuriuose išsamiai aprašyta pašto paslaugos teikėjo teikiama pašto paslauga. 19. Taisyklių 17.7 ir 17.9 punktuose nurodyta privaloma pateikti informacija turi būti pateikiama arba pranešama aiškiai ir nedviprasmiškai, taip pat turi būti suteikiama pakankamai laiko su ja susipažinti prieš pašto paslaugos teikimo sutarties sudarymą arba, jei sutartis raštu nesudaroma, prieš pašto paslaugos teikimą. 20. Kartu su Taisyklių 17 punkte nustatytais reikalavimais pašto paslaugos teikėjas, pateikdamas pašto siuntas asmeniškai pasirašytinai, privalo: 20.1. pateikti pašto siuntą gavėjui asmeniškai pasirašytinai; jeigu pateikti pašto siuntos gavėjui asmeniškai pasirašytinai nėra galimybės (gavėjo nerandama siuntėjo nurodytu adresu ir pan.), pašto paslaugos teikėjas privalo informuoti gavėją apie pašto siuntą, palikdamas pranešimą gavėjo gaunamųjų laiškų dėžutėje arba elektroninėmis priemonėmis, užtikrinančiomis tokio pranešimo gavimą; 20.2. 6 mėnesius nuo pašto siuntos pateikimo dienos saugoti dokumentus, patvirtinančius pašto siuntos pateikimą gavėjui asmeniškai pasirašytinai, kuriuose būtų nurodytas gavėjo pavadinimas ir pašto siuntą priėmusio asmens vardas, pavardė, parašas arba gavėjo vardas, pavardė, parašas, pašto siuntos įteikimo data, adresas, siuntėjo pavadinimas arba vardas, pavardė; kai kyla ginčas tarp pašto paslaugos teikėjo ir naudotojų dėl pašto siuntos pateikimo, šiame punkte nurodytus dokumentus pašto paslaugos teikėjas privalo saugoti iki ginčo išsprendimo dienos; 20.3. pašto siuntą, kurios neįmanoma pateikti gavėjui (gavėjas atsisako ją priimti, nebegyvena siuntėjo nurodytu adresu ir pan.), grąžinti siuntėjui; pašto paslaugos teikėjas gali susitarti su siuntėju ir dėl kitų, negu nurodyta šiame punkte, veiksmų dėl pašto siuntos, kurios neįmanoma pateikti gavėjui. 21. Pašto paslaugos teikėjas siuntėjo pageidavimu gali teikti pašto paslaugą, turinčią pridėtinę vertę: 21.1. pristatyti ir surinkti pašto siuntas naudotojo pageidaujamu laiku ir (ar) vietoje; 21.2. keisti pašto siuntos pristatymo eigą; 21.3. patvirtinti apie pašto siuntos įteikimą; 21.4. suteikti galimybę bet kuriuo laiku gauti informaciją apie pašto siuntos buvimo vietą; 21.5. teikti kitą pašto paslaugą, turinčią pridėtinę vertę. 22. Pašto paslaugos teikėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka privalo pateikti Tarnybai duomenis apie: 22.1. pašto paslaugos teikėjo Lietuvos Respublikoje įsteigtus filialus ir (ar) dukterines įmones, kurios ketina arba nustojo teikti pašto paslaugą; 22.2. su pašto paslaugos teikėjo Lietuvos Respublikoje įsteigtų filialų ir (ar) dukterinių įmonių, teikiančių pašto paslaugą, veikla susijusių sąlygų pasikeitimus, taip pat teisinės formos, teisinio statuso ar kitus pasikeitimus, dėl kurių nebevykdomi Lietuvos Respublikos pašto įstatyme, Taisyklėse ir kituose pašto paslaugos teikimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai. IV. ATASKAITŲ APIE SUTEIKTĄ PAŠTO PASLAUGĄ TEIKIMO IR INFORMACIJOS SKELBIMO TVARKA IR SĄLYGOS 23. Pašto paslaugos teikėjai turi periodiškai, pasibaigus ketvirčiui ir metams, teikti Tarnybai Taisyklių 3 ir 4 prieduose nustatytos formos ataskaitas apie suteiktą pašto paslaugą: 23.1. pirmojo ketvirčio ataskaitas (už sausio 1 d. – kovo 31 d.) – iki balandžio 30 d.; 23.2. antrojo ketvirčio ataskaitas (už balandžio 1 d. – birželio 30 d.) – iki liepos 31 d.; 23.3. trečiojo ketvirčio ataskaitas (už liepos 1 d. – rugsėjo 30 d.) – iki spalio 31 d.; 23.4. ketvirtojo ketvirčio ataskaitas (už spalio 1 d. – gruodžio 31 d.) – iki einamųjų metų sausio 31 d.; 23.5. metines ataskaitas už praėjusius metus (sausio 1 d. – gruodžio 31 d.) – iki einamųjų metų kovo 1 d. 24. Kartu su metine ataskaita pašto paslaugos teikėjai Tarnybai turi pateikti Taisyklių 17.1 punkte nurodytą pašto paslaugos teikimo tvarkos aprašą, pašto paslaugos tarifus ir pašto siuntų identifikavimo priemonių (spaudo, žymeklio, važtaraščio ir pan.) pavyzdžius, galiojusius ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, taip pat aptarnaujamoje teritorijoje įrengtų pašto paslaugos teikimo vietų pavadinimų ir adresų sąrašą. 25. Metinės ir ketvirčio ataskaitų formos skelbiamos Tarnybos interneto svetainėje. Pašto paslaugos teikėjai užpildytas ataskaitų formas kartu su Taisyklių 24 punkte nurodytais dokumentais privalo pateikti Tarnybai be išankstinio Tarnybos įspėjimo. 26. Atlikus pašto paslaugos teikėjo veiklos patikrinimą, auditą ar kitomis aplinkybėmis paaiškėjus, kad Tarnybai metinėje ar ketvirčio ataskaitoje pateikta informacija yra netiksli ir (ar) neatitinka tikrovės, pašto paslaugos teikėjas privalo per 10 darbo dienų nuo netikslumų ir (ar) neatitikimo paaiškėjimo dienos arba per Tarnybos nustatytą terminą pateikti Tarnybai patikslintą metinę ar ketvirčio ataskaitą. Patikslintos metinės ar ketvirčio ataskaitos pateikimas neatleidžia nuo atsakomybės teisės aktų nustatyta tvarka už neteisingos informacijos pateikimą. 27. Tarnyba analizuoja, apdoroja, apibendrina gautų ketvirčio ir metinių ataskaitų apie suteiktą pašto paslaugą duomenis ir viešai skelbia Tarnybos leidiniuose, interneto svetainėje, ataskaitose ar kituose informaciniuose dokumentuose apibendrintą informaciją apie pašto paslaugos teikėjų veiklą. 28. Tarnyba viešai skelbia informaciją, reikalingą atviros ir konkurencingos rinkos plėtrai: 28.1. pašto rinkoje veikiančių pašto paslaugos teikėjų skaičių ir atskirų pašto paslaugos teikėjų užimamas pašto rinkos dalis; 28.2. pajamas, gautas teikiant konkrečią pašto paslaugą; 28.3. apibendrintus korespondencijos siuntų ir pašto siuntinių kiekius; 28.4. kitą informaciją, reikalingą atviros ir konkurencingos rinkos plėtrai. 29. Gautų ketvirčio ir metinių ataskaitų informacija apie konkretų pašto paslaugos teikėją gali būti viešai skelbiama, jei pateikiant informaciją Tarnybai apie suteiktą pašto paslaugą nėra nurodyta, kad ji viešai neskelbtina, arba jei ši informacija pagal Lietuvos Respublikos pašto įstatymą, Taisykles ir kitus teisės aktus nėra konfidenciali. V. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 30. Už Taisyklių pažeidimus asmenys atsako teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. 31. Tarnybos veiksmai ir neveikimas, susiję su Taisyklių laikymusi ir įgyvendinimu, gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Patikimiausi - ugniagesiai, nepatikimiausi - tautos išrinktieji Kovo mėnesį Lietuvos gyventojai labiausiai pasitikėjo Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba. Jai pasitikėjimą pareiškė 83 proc. viešosios nuomonės apklausos dalyvių. Labiausiai nepasitikima buvo Seimu. Tautos išrinktaisiais nusivylę buvo net 80 proc. apklaustųjų. Daugiau nei pusė suaugusių šalies gyventojų pasitikėjo Bažnyčia - 69 proc., Valstybinio socialinio draudimo fondu „Sodra “- 58 proc., krašto apsauga - 56 proc., Konstituciniu Teismu - 54 proc. ir Lietuvos žiniasklaida - 53 proc. Dar penkiomis institucijomis šalies gyventojai kiek labiau pasitikėjo nei nepasitikėjo - Lietuvos banku, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, profsąjungomis, Prezidento tarnyba ir Valstybės kontrole. Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai “kovo 19 - 27 dienomis atliktos apklausos duomenimis, kaip ir anksčiau, Lietuvos gyventojai labiausiai nepasitikėjo Seimu - 80 proc. ir Vyriausybe - 77 proc. Daugiau nei pusė apklaustųjų nepasitikėjo teismais - 61 proc., savivaldybėmis - 56 proc. bei komerciniais bankais - 54 proc. Per mėnesį nuo vasario apklausos šiek tiek - 1 procentiniu punktu - pagerėjo trijų institucijų vertinimas: policijos, Valstybės kontrolės bei „Sodros “. Labiausiai per mėnesį sumenko Vyriausybės, Lietuvos banko ir Prezidento tarnybos vertinimas. Pasitikinčių šiomis institucijomis sumažėjo 6 procentiniais punktais. 5 procentiniais punktais sumenko pasitikėjimas Konstituciniu Teismu ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, 4 procentiniais punktais - krašto apsauga, 3 punktais krito pasitikėjimas Bažnyčia, savivaldybėmis bei Valstybės saugumo departamentu. Pikti tėvai piktus ožiukus gano RAMUNĖ ŽUMBAKIENĖ Turbūt ne kartą girdėjote, jog pykti galima ir net kartais būtina, nors dažnai aplinkiniai žmonės sako. Per konsultacijas tėvai dažnai užduoda klausimą: „Mušti negalima, pykti negalima, tai ką daryti, jei vaikas lipa ant galvos, pastoviai bliauna ir visiškai nebeklauso ?! Kur dėti savo pyktį? “ Pyktis kyla, jei nepatenkiname savo noro, poreikio. Jis gali būti naudingas, nes skatina veikti, siekti tikslo, padeda mobilizuoti savo fizines ir psichines jėgas ir iš neįmanomo padaryti įmanoma. Pyktis gali veikti kaip ženklas (kartais net kaip skambutis), kad turime neišpildytą norą, troškimą. Tai gali būti ženklas mums, suvokiantiems, kas su mumis vyksta. Tačiau kiek kitaip yra su augančiais vaikais. Vaiko vystymasis vyksta jam užsiimant tam tikra veikla, ji augant keičiasi. Kitaip tariant, vaikas tobulėja veikdamas. Vadinasi, jis nuolat kažkaip elgiasi (ką tėvai ir pastebi), priklausomai nuo to, kaip jaučiasi ir ką išgyvena (apie tai tėvai gali numanyti). Apskritai, tai yra susiję su elgesiu ir emocijomis. Pyktis – su išgyvenamu nepasitenkinimu susijęs jausmas. Kūdikis apie jaučiamą nepatogumą praneša tėvams verkdamas. Kai kūdikis ūgteli, jo veikla darosi sudėtingesnė, pykčio išraiška ir jėga keičiasi (nuo daužymo iki laužymo, nuo rėkimo iki bjaurių žodžių išsakymo). Kuo mažiau vaiko poreikių patenkinama, tuo daugiau diskomforto jis išgyvena, ir jeigu vaikas aktyvus, jo elgesys tampa agresyvus. Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda žaisti su bendraamžiais, jo agresija nėra apgalvota, tyčinė. Jis gali atimti žaislą iš kito arba jį pastumti, mušti, bet tai daro tam, kad atimtų žaislą arba pašalintų kliūtis, o ne tam, kad įskaudintų kitą vaiką. Kiek vyresnio amžiaus vaiko agresija būna sąmoninga. Agresija yra išmoktas elgesys, kuriuo siekiama pakenkti arba sunaikinti. Vaikas agresyvaus elgesio išmoksta stebėdamas artimų žmonių tarpusavio elgesį bei elgesį su juo pačiu. Maži ožiai – didelių raguočių atspindžiai Tinkamai reikšti pyktį tėvai vaikus moko savo pavyzdžiu. Įprasta situacija: mama randa ant stalo paliktą krūvą saldainių popieriukų ir vaikų klausia, kas tai padarė? Vaikai pradeda baksnoti pirštais vienas į kitą ir, žinoma, sako „ne aš “. Situacija yra neišsprendžiama, jei siekiama išsiaiškinti tiesą ir kažkurį nubausti. Daug naudingiau panašioje situacijoje išreikšti savo pyktį: „Aš įsiuntu, kai ant stalo pamatau kalną saldainių popieriukų. Man neįdomu, kuris tai padarė, prieš tai kambarį radote sutvarkytą, tad dabar abiem teks tai sutvarkyti. “ Nekaltindami ir nebausdami tėvai leidžia vaikui prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne siekia atkeršyti. Kai tėvai priima visus savo jausmus, jiems lengviau apie tai pranešti ir vaikui. Vaikai, savo ruožtu, ima suvokti, jog tam tikras jų elgesys tėvams nepriimtinas ir yra galimybė pasitaisyti. Pavyzdžiui, užuot sakę: „Tu vėl pravirkdei vaiką. Na dabar tai jau gausi lupt “, tėvai gali pranešti apie savo pyktį sakydami: „Aš labai pykstu! Mažylis linksmai žaidė, kol tu neatėmei mašinytės. Tikiuosi, kad dabar surasi būdą, kaip jį nuraminti “. Kitas pavyzdys: „Ant vonios grindų visa dėžutė skalbimo miltelių! Aš pykstu dėl šitokios netvarkos. Su milteliais negalima žaisti! Mums reikia maišelio, šluotos ir semtuvėlio. Ir greitai, kol neišnešiojome miltelių po visus namus. “ Užuot sakius: „Pažiūrėk, kiek darbo man pridarei. Šį vakarą jokio televizoriaus! “ Kai tėvai savęs paklausia: „Ar aš vis dar degu iš pykčio, ar jau nurimau, kad galėčiau spręsti iškilusią problemą? “, jie lengviau pripažįsta ir vaikų pyktį, tai, kad jam praeiti reikia trupučio laiko. Tas laikas nėra ilgas. Daug kas naudoja skaičiavimo iki dešimt metodą arba penkių iškvėpimų metodą – tai puiki priemonė sukilusiai įtampai pašalinti. Visgi veiksmingiausia yra žodžiais išsakyti savo jausmą. Tada vaikai supranta, ką jaučia jų tėvai, koks elgesys yra netoleruojamas, kad jų jausmai yra priimami. Tai padeda vaikams suvokti jiems nustatytas ribas. Tik pripažinę, jog pyktis yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, tai, kas mus verčia gintis, instinktyviai siekiant laisvės ir savisaugos, tėvai gali apie tai kalbėti ir su vaikais. Kai apie pyktį nekalbama Vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė Roma Šerkšnienė seminaruose apie vaikų pyktį pabrėžia, kad pyktis reiškia, jog vaikas jau yra pasiekęs tam tikrą brandos laipsnį, nes tam, kad pyktų, jis turi tikėti tam tikrais dalykais ir pasitikėti tam tikrais žmonėmis. Jaudulio ir įniršio išgyvenimas neretai būna labai skausmingas. Kad ir kur nueitų su vaiku, kuris nemoka suvaldyti įniršio, – į parduotuvę, teatrą, svečius, – tėvai jaučia nuolatinę įtampą. Toks vaikas, negavęs norimo daikto (saldainio, žaislo, mašinėlės iš draugo), ima reikalauti jo visokiais būdais: gali nenumaldomai verkti, maldauti, kaulyti, tikėdamasis, kad gaus tai, ko nori. Save kontroliuojantis vaikas supranta, jog jeigu negavęs trokštamo daikto jis įnirš ir išlies tą įniršį, kitą kartą mama jo nesives į parduotuvę. Todėl jis ramiai palauks kito karto. Kai kurie vaikai elgiasi agresyviai, nes nežino kito būdo jausmams išreikšti. Reikia padėti vaikui atpažinti jausmus ir išreikšti juos tinkamu būdu. Kitaip paaugęs toks žmogus labai greitai pajaučia pyktį, tačiau retai susimąsto, kas tą pyktį pakursto, ir vengia kitų jausmų. Jis dažnai tyčiojasi, priekabiauja, agresyviai elgiasi, žeidžia kitus (pavyzdžiui, agresyviai vairuoja). Vėliau dėl tokių savo veiksmų jis gali jausti kaltę ar gėdą, o tai žemina savivertę. Kai kurie žmonės linkę pyktį išstumti, tačiau vėliau tai gali atsiliepti: jie sumenkins ar nuvertins savo poreikius ar vertybes. Jei manai, kad privalai su viskuo taikstytis, rizikuoji tapti toks, ant kurio „visus šunis sukaria “. Tačiau, kai kantrybės taurė perpildoma, toks „darbštuolis tylenis “emociškai „sprogsta “. Po tokių „sprogimų “jis jaučia sąžinės graužatį, gėdą. Dalis žmonių, supykę ar nusivylę, ima kaltinti arba gėdinti save. Tai padeda jiems išlaikyti gerus santykius su juos supykdžiusiu asmeniu. Žmonės, kilę iš šeimų, kuriose reikalaujama laikytis griežtų, nelanksčių taisyklių, dažnai neatpažįsta savo pykčio. Tokiose šeimose vaikai paprastai mokomi nerodyti pykčio tėvams nei veido išraiška, nei žodžiais, balso tonu ar veiksmais. Jei pastebėjote, kad jūsų pykčio reakcijos nėra sveikos, reikėtų patyrinėti savo įsitikinimus: kaip, jūsų manymu, kiti žmonės ir pasaulis privalėtų su jumis elgtis? Nesveikas pykčio reakcijas dažnai sukelia nuodingos mintys arba nuostatos: „Kaip tie idiotai drįsta su manimi taip elgtis “, „Aš nepakęsiu tokios nepagarbos “, „Aš tiems idiotams parodysiu, kas čia vadovauja. “ Jei norite būti emociškai sveikas ir pajėgus, turėtumėte keisti nuodingąsias nuostatas naudingomis, mokytis priimti ir žiūrėti į kitus tolerantiškai. Emociškai pajėgūs žmonės labiau mėgaujasi gyvenimu, lengviau įveikia sunkumus. Moksliniai tyrimai atskleidė ryšį tarp priešiškumo ir padidėjusio kraujospūdžio bei širdies ligų. Todėl geriau imti kontroliuoti savo veiksmus kitų žmonių atžvilgiu, o ne būti kontroliuojamam pykčio. Sveiką pyktį palaikančios nuostatos Daug svarbiau prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus nei dėti pastangas įrodinėjimui, kaip kiti turėtų elgtis. Jei taisyklės lanksčios, žmonėms lengviau jų laikytis. Kiti žmonės nebūtinai siekia įskaudinti ar pašiepti. Žmonės ir gyvenimo sąlygos nebūtinai turi patenkinti visus mano norus. Gal iš tikrųjų kiti žmonės nevalingai elgiasi su manimi ne taip, kaip noriu. Tiek aš, tiek kitas žmogus gali būti teisus ar neteisus. Man svarbus ir kito žmogaus požiūris. Sveikam pykčiui būdingas elgesys Siekimas įsitvirtinti bendraujant su kitais žmonėmis. Noras išspręsti problemą. Siekimas, kad kitas asmuo keistų elgesį, ir pagarba jo teisei nesutikti su jumis. Įrodymų, kad žmogus kažką padarė ne iš piktavališkų paskatų, ieškojimas. Mokytis tinkamai išreikšti pyktį Įprastai sveiką pyktį jaučiame kaip įtampą, o ne kaip užvaldantį pojūtį. Galima pykti ir neprarasti kontrolės. Sveikas pyktis niekada nepaskatins elgtis asocialiai, smurtauti ir nesukels noro įbauginti kitus. Tačiau dauguma žmonių supyksta greitai ir karštai. Tada elgesį nulemia emocijos. Tad kaip išmokti sveikai reikšti pyktį? Laiku sustoti ir elgtis kitaip padeda pykčio požymių atpažinimas. Tam reikalinga praktika. Tokią praktiką siūlo ART metodas. Iš anglų kalbos ART – Agression Replacement Training – agresijos pakeitimo mokymai. Pagrindinis programos principas: leisk man padaryti pačiam ir aš išmoksiu! Mokymasis vyksta nedidelėje grupėje (šiuo metu Lietuvoje šis metodas taikomas kol kas tik vaikams), siekiant sujungti tris pagrindinius komponentus: elgesį, emocijas, suvokimą. 4 – 8 vaikų grupė susitinka tris kartus per savaitę su dviem konsultantais. Iš viso 10 savaičių, t. y. po tris savaitinius užsiėmimus – po vieną savaitinį užsiėmimą kiekvienai iš trijų dalių: socialiniams įgūdžiams lavinti, pykčio kontrolei ir moraliniam argumentavimui ugdyti. ART mokymai visiškai nepanašūs į įprastas pamokas. Patys vaikai mokina vieni kitus bendraudami, žaisdami, vaidindami ir diskutuodami, kodėl elgiamasi vienu ar kitu būdu, ar toks elgesys vaikams yra priimtinas. Vaikai išmoksta, kaip konstruktyviai reikšti pyktį, nes jiems daug kartų tenka suvaidinti įprasto gyvenimo situacijas, kalbėti apie tai, dėl ko kilo pyktis, ką pagalvojo, ką tada darė, kokios buvo pasekmės. Vaikai programos metu išmoksta keisti savo elgesį suskaidydami jį į mažus žingsnelius. Pavyzdžiui, mokantis atsiprašyti, vaikai sužino, kad reikia žiūrėti į akis, pakeisti balso toną, pasakyti, dėl ko atsiprašai. Čia pat bendraamžių dėka vaikai gauna grįžtamąjį ryšį – visi išsako, kas buvo atlikta tinkamai. Tokiu būdu vaikai išmoksta atrasti ir išsakyti, kuo jiems patinka kiti žmonės ar jų elgesys ir kuo jiems patinka jų pačių elgesys. Vaikai tampa pastabesni tiek savo, tiek kitų žmonių gerosioms savybėms bei stipriosioms pusėms, mokosi užmegzti gerus tarpusavio santykius. Svarbi ART metodikos dalis yra vadinamoji „burbuliukų kalba “. Tai iš komiksų pasiskolintas terminas, apibūdinantis greta personažo burbuliuke įrašytas personažo mintis. „Burbuliukų kalba “vaikai mokinami ir skatinami išsakyti tai, ką jaučia ir galvoja, taip mokoma atskirti mintį nuo veiksmo ir geriau suprasti savo elgesio priežastis. Čia niekas nesulaukia jokio neigiamo įvertinimo. Galioja tik griežtos grupės taisyklės. Ir visada sulaukiama keleto malonių staigmenų. Žemiau pateikiame interviu su psichologe, dirbančia Šeimos santykių institute ART programoje, Rasa Pietariene. Prancūzija siūlo sustabdyti ES plėtrą Prancūzijos valstybės sekretorius Europos reikalams Briuno le Meras (Bruno Le Maire) paragino nutraukti Europos Sąjungos plėtrą, priėmus į šią regioninę organizaciją Vakarų Balkanų šalis. „Po Balkanų reikia sustoti ir sutelkti dėmesį Europos institutų stiprinimui “, - cituoja trečiadienį jo žodžius laikraštis „La Libre Belgique “. Šiuo metu oficialų kandidačių į ES nares statusą turi Kroatija, kuri gali įstoti į organizaciją 2010 arba 2011 metais, taip pat Turkija, kurios priėmimui prieštarauja ES „lokomotyvai “- Prancūzija bei Vokietija - ir su kuria vedamos derybos dėl stojimo, ekspertų nuomone, gali užtrukti 10 - 15 metų. Paraišką suteikti kandidatės statusą šių metų vasarį padavė Juodkalnija, jos prašymas svarstomas, o Albanija ketina tai padaryti jau šį mėnesį. Analogiškus žingsnius šįmet gali žengti Serbija bei Bosnija ir Hercegovina. Vadinamoji Europos perspektyva atvira ir Kosovui, bet jo nepriklausomybę atsisako pripažinti penkios ES šalys - Rumunija, Slovakija, Graikija, Kipras ir Ispanija. Marcinkevičienė, Rūta Spaudos tekstų žanrai. Vytauto Didžiojo universitetas, 2007. RECENZIJA žurnale „Darbai ir Dienos “(2007, t. 48) Visai neseniai pasirodžiusi R. Marcinkevičienės knyga „Spaudos tekstų žanrai “išsiskiria savo aktualumu, temos naujumu, teorinės apžvalgos apimtimi bei analizės gilumu. Savo knygoje autorė ypatingą dėmesį skiria lietuviškosios periodinės spaudos žanrams bei pateikia išsamią teorinę apžvalgą, kurioje apimamos įvairios teksto analizės kryptys. Knygą sudaro dvi pagrindinės dalys; viena jų yra skirta terminų ir kitų autorių teorinių modelių išsamiai apžvalgai. Šioje, beje, puikiai susistemintoje teorinėje apžvalgoje aptariamos pamatinės žanro teorijos sąvokos ir kategorijos: žanro samprata, teksto funkcijos ir periodinės spaudos žanrų tipologija. Kita knygos dalis pateikia išsamią lietuviškųjų spaudos žanrų klasifikaciją, kuri apima informacinius, vertinamuosius, analitinius, meninius pramoginius ir tarnybinius informacinius žanrus. Kaip įžangoje nurodo autorė, tai yra mokomoji knyga, kuria siekiama supažindinti studentus su teorinėmis žiniomis, būtinomis tekstams analizuoti, ugdyti jų analitinius gebėjimus kritiškai skaityti tekstus, lavinti klasifikavimo ir žinių apibendrinimo įgūdžius. Tačiau skaitant R. Marcinkevičienės knygą tampa akivaizdu, kad ši knyga savo apimtimi ir pasiektais tikslais, be abejonės, išeina už mokomosios knygos rėmų ir labiau primena monografiją – knygoje aptariama gausybė lietuvių kalbotyroje mažai analizuotų reiškinių, teorinė apžvalga, nors ir pateikta labai glaustai, yra itin detali ir plati, o lietuviškų spaudos žanrų klasifikacija – sisteminga, pagrįsta aiškiais kriterijais, nuosekli ir ypač išsami. Tokios knygos aktualumas tiesiog neabejotinas dėl keleto priežasčių: ypatingos žiniasklaidos vietos Lietuvos visuomenėje, naujų spaudos tradicijų šalyje ir ypač šykščių lingvistinių tyrimų spaudos žanrų srityje. Kad žiniasklaida užima ypatingą vietą mūsų visuomenėje, rodo stebinantis Lietuvos gyventojų pasitikėjimas ja. Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai “2007 m. balandį atliktos apklausos duomenimis, žiniasklaida pasitiki 54 proc. gyventojų. Taigi spaudos ir informavimo priemonėmis vis dar pasitiki šiek tiek daugiau nei pusė šalies gyventojų, nors nepasitikėjimas žiniasklaida pastaruoju metu didėja (ja nepasitiki 45 procentai, o dar 2004 m. žiniasklaida pasitikėjo net 67 procentai gyventojų, o nepasitikėjo vos 28 procentai; prieiga per internetą). Vadinasi, žiniasklaida vis dar užima ypatingą vietą mūsų gyvenime, tačiau jos lingvistiniai tyrimai Lietuvoje nesusilaukė pakankamo dėmesio. Beje, Vakaruose susidomėjimas spaudos ir visos žiniasklaidos kalba yra milžiniškas, ką pabrėžia ir knygos autorė. Spaudos tekstų tyrimai aktualūs dar ir dėl to, kad žiniasklaida – viena labiausiai per pastarąjį dešimtmetį pakitusių realijų Lietuvoje, todėl jos transformacijos tokios svarbios, bet tuo pačiu taip mažai tyrinėtos. Lietuviškoje spaudoje atsirado vakarietiškoji skirtis tarp bulvarinės ir nebulvarinės spaudos, kurios skiriasi viena nuo kitos pagal ten spausdinamų tekstų žanrus. Be to, atsirado nauji diskursai ir žanrai (pvz., autorės aptariami komentarai), kuriems įvardyti reikia naujų terminų, o jų tyrimams reikia tinkamų teorinių ir metodologinių modelių. Pavyzdžiui, atsirado pažintiniai straipsniai, nauja apybraižos forma, kuriai įvardyti autorė vartoja angliškąjį terminą „feature “, kad atskirtų šį žanrą nuo sovietmečiu rašytų apybraižų. Kadangi itin sparčiai kinta Lietuvos gyvenimas kultūriniu, politiniu ir socialiniu požiūriu, spaudos žanrų kaita tiesiog neišvengiama. Kaip rašo pati autorė, „spaudos žanrai labiau nei bet kurie kiti yra sąlygoti socialinės ir kultūrinės terpės, kurioje jie egzistuoja... Žanrai ir kitokios tekstų kategorijos, nurodomos leidinių rubrikose, yra kultūros dalis, kuri labai priklauso nuo šalies politinės struktūros, publicistikos tradicijų ir kitų veiksnių “(p. 71). Apskritai, kadangi žiniasklaida yra paremta greičiu ir aktualumu, šiandieninėje informacinėje visuomenėje ji kinta ypač greitai. Kaip taikliai pastebi norvegų socialinės antropologijos profesorius T. H. Eriksenas: „laikraštis buvo ir yra tikrąja žodžio prasme vienadienė plaštakė: jo gyvavimo amžius lygus parai “(2004: 83). Kadangi R. Marcinkevičienės „Spaudos tekstų žanrai “yra pirmoji knyga lietuvių kalba, kurioje žanro teorija yra išsamiai aptariama ir susisteminama, o spaudos žanrai nuosekliai klasifikuojami, be to, čia pateikiama daugybė lietuvių kalbotyroje netirtų ar mažai tirtų ir todėl lietuviškais terminais neįvardytų reiškinių (pvz., išlygos – „hedges “, modalumas, diskurso žymės – „discourse markers “ir pan.). Kaip nurodo ir pati autorė, lietuviškieji spaudos žanrai yra mažai tirti, o esamos analizės jų klasifikavimą nepagrindžia aiškiais kriterijais, paprastai remiasi preskriptyviu požiūriu, t. y. žanrų apžvalgose paprastai nurodoma, ne kokie jie yra, o kokie jie turėtų būti. Ankstesnėms klasifikacijoms būdinga per daug supaprastinta schema, kuri yra uždara ir todėl nelanksti. Dėl tokio savo nelankstumo ankstesnių autorių pateikiamos klasifikacijos negali atspindėti sparčiai besikeičiančių spaudos žanrų. Be to, lietuviškoji spaudos žanrų klasifikacija apima tik žurnalistų rašytus tekstus, o kiti spaudoje publikuojami žanrai (pvz., skelbimai, nekrologai) tiesiog ignoruojami. Ankstesnėse klasifikacijose nėra aptariami ir žanrai mišrūnai. Dar vienas svarbus ankstesnių klasifikacijų trūkumas, kurį pastebi R. Marcinkevičienė, yra hierarchinis pristatomų žanrų netolygumas: kai kurios kategorijos yra per plačios, o kai kurios – per siauros, kad galėtų vadintis žanrais. ŽANRO TEORIJOS SCHEMA, SĄVOKOS, TERMINAI: KAS YRA KAS ŽANRŲ ANALIZĖJE? R. Marcinkevičienė puikiai susistemina ir apibendrina gausią teorinę literatūrą, kuri apima svarbiausius žanro ir diskurso analizės Vakarų ir Rytų Europos autorius. Žanro teorija, būdama tarpdisciplininė teorija, apima daugybę teorinių modelių ir pasižymi skirtingų perspektyvų į teksto analizę gausa. Nepaisant tokio teorinio iššūkio, knygoje išsamiai ir nuodugniai aptariami skirtingi požiūriai į žanrą, tekstą, diskursą bei kitas svarbias sąvokas. Knygoje pateikiamos lentelės ir schemos padeda aiškiau ir suprantamiau išdėstyti sudėtingus teorinius modelius. Kaip ir daugelyje kitų mokslo sričių, žanro teorijoje skirtingi autoriai skirtingai supranta ir vartoja tuos pačius terminus. Debatai dėl terminų apibrėžimų, jų vartojimo yra viena iš dažniausių akademinių debatų priežasčių. Kadangi žanro teorija remiasi kitų disciplinų teoriniais pagrindais, ji yra itin paini dėl savo terminijos. Tad labai svarbu, kad šioje analizėje autorė pradeda konstruoti teorinį pagrindą, atskirdama dažnai painiojamus ir skirtingai vartojamus probleminius terminus, tokius kaip tekstas, teksto tipas, žanras ir diskursas. Būtina pabrėžti dar vieną svarbų šios knygos privalumą terminų pateikimo atžvilgiu. Kadangi žanrų teorija ir diskurso analizė yra beveik neliesta sritis lietuvių kalbotyroje, labai trūksta terminų atitikmenų lietuvių kalba. Autorė angliškus terminus verčia pateikdama taiklius ir gerai apgalvotus atitikmenis. Pavyzdžiui, angliškasis terminas „hedge “yra itin sunkiai išverčiamas dėl savo metaforinės reikšmės (anglų kalboje jis reiškia „gyvatvorė, tvora “, kuri suvokiama kaip kalbinėmis priemonėmis išreikštas atsiribojimas nuo savo nuomonės, tam tikra apsauga nuo galimos kritikos arba klaidos). Lietuviškai šio metaforinio atspalvio neįmanoma išlaikyti, bet autorė siūlo terminą „išlyga “, kuris puikiai atskleidžia vadinamųjų „hedges “pagrindinę funkciją. Be to, šalia naujai pristatomų lietuviškųjų terminų R. Marcinkevičienė pateikia ir angliškuosius variantus. Tai ypač naudinga, nes taip galima atpažinti terminą, atėjusį iš kitos kalbos, ieškoti autorių, vartojusių šį terminą anglų kalba, taip pat suteikia galimybę svarstyti apie atitikmens tinkamumą. Taip autorė tarsi netiesiogiai ieško dialogo su skaitytoju, įtraukia jį į akademinį skaitymo procesą kaip aktyvų dalyvį. Tai ypač svarbu knygoje, skirtoje studentams. Autorė tiesiog preciziškai aptaria terminus, kurie yra ne tik aiškiai apibrėžiami, bet pateikiama ir jų kilmė bei trumpa istorija, kas padeda geriau suprasti terminą. Žanrų teorijoje vartojami terminai nėra izoliuoti, aptariamos jų sąsajos su kitomis disciplinomis, pavyzdžiui, terminas „feature “yra apibrėžiamas aptariant jo vartoseną kine bei literatūroje. Daugelis teorinių sąvokų ir apibendrinimų iliustruojami pavyzdžiais. Atsižvelgiant į tai, kad tai yra mokomoji knyga, terminus dar geriau galėtų padėti įsisavinti tekstų pavyzdžiai, kurie iliustruotų vieną ar kitą autorės įvardijamą žanrą ar jo ypatybę. Svarbu paminėti, kad R. Marcinkevičienė itin išsamiai aptaria kitų autorių žanrų klasifikavimo būdus ir išryškina skirtingų klasifikacijų privalumus ir trūkumus. Labai svarbu, kad autorė nustato aiškius kriterijus žanrams nustatyti, pripažindama ir pabrėždama žanrų klasifikavimo sudėtingumą ir bet kurios klasifikacijos ribotumą. Kadangi griežtos ribos tarp skirtingų žanrų neįmanomos, pristatomos labai naudingos priešžanrio ir požanrio kategorijos, t. y. nustatomi labai svarbūs hierarchiniai klasifikavimo lygmenys. Didelis knygos privalumas yra tai, kad čia aptariamos skirtingų šalių skirtingos periodinės spaudos tekstų klasifikavimo tradicijos. Autorė lygina vakarietiškąją, arba anglosaksiškąją, tradiciją su Rytų Europos (daugiausia Lenkijos ir Lietuvos) tradicijomis. Tokioje lyginamojoje apžvalgoje išryškėja įdomūs skirtumai ir panašumai. Pavyzdžiui, autorė pastebi, kad Vakaruose ir Rytų Europoje skirtingai suvokiamas subjektyvumas: „Vakaruose jis suvokiamas kaip vertinimas, komentavimas, o Rytuose – kaip informacijos beletrizacija arba publicistika, taigi čia subjektyvumas tapatinamas ne tiek su asmens, kiek su ištiso publicistikos funkcinio stiliaus samprata “(p. 71). LIETUVIŠKŲJŲ SPAUDOS ŽANRŲ REPERTUARAS Ko gero, pati įdomiausia knygos dalis yra skyrius, kuriame klasifikuojamos ir aptariamos svarbiausios lietuviškųjų periodinės spaudos žanrų grupės. Klasifikacija visuomet yra labai reliatyvus ir ginčytinas dalykas. Lietuviškųjų spaudos žanrų klasifikavimą apsunkina dar ir tai, kad kai kurie jų yra ganėtinai nauji Lietuvoje, tad sunku juos įvardyti ir priskirti tam tikrai grupei, nes, kaip teisingai pastebi autorė, tik įsitvirtinę žanrai turi pavadinimus. Tad daug tekstų dabartinėje spaudoje priklauso dar nepavadintiems žanrams, kai kurie žanrai dar tik formuojasi, nuolatos kinta ir įgydami naujas formas peržengia skirtingų žanrų ribas. Per pastarąjį dešimtmetį ne tik atsirado naujų žanrų, pavyzdžiui, teminis straipsnis, kuris yra nauja apybraižos atmaina, bet taip pat pastebima, kad kai kurie žanrai nyksta. Pavyzdžiui, autorė nurodo, jog satyriniai žanrai yra beišnykstantys. Be abejonės, tokia nuolatinė tiriamojo objekto kaita kelia sunkumų. Šioje analizėje periodinės spaudos žanrai aprašomi labai detaliai pagal funkciją, turinį, temą ir struktūrą. Autorė klasifikuoja žanrus nuosekliai ir įtikinamai, nes žanrų ir jų skirtingų tipų skirstymas yra pagrįstas aiškiais kriterijais, nuosekliai paisoma žanrų hierarchijos, skiriant žanrus į požanrius. Klasifikacija remiasi deskriptyviuoju požiūriu, apima visą spaudos tekstų gausą ir skiria prototipinius bei hibridinius, arba mišriuosius, žanrus. Mišrūs atvejai aiškiai įvardijami pripažįstant jų problemiškumą bei tam tikrus klasifikacijoje atsirandančius persidengimus. Vienas iš pagrindinių R. Marcinkevičienės klasifikacijos privalumų yra tai, kad paribio žanrai neignoruojami kaip nepatogūs autorės klasifikacijai, bet sulaukia deramo dėmesio. Tipinius žanrus aprašyti ir klasifikuoti yra palyginti lengva, tačiau ribiniai tekstai yra tikrasis iššūkis tyrėjui. Labai svarbi bet kurios klasifikacijos nuostata yra ta, kad paribio kategorijos būtų lygiai tokios pat svarbios kaip ir centrinės kategorijos. Suklasifikuoti žanrus mišrūnus autorei padeda jos pasirinktas prototipinis klasifikavimas, kurio dėka žanrą galima matyti kaip turintį centrą ir periferiją. Kad klasifikacija būtų sėkminga, tiesiog būtina taikyti lankstų klasifikavimo modelį, norint apimti naujas, kintančias ar neaiškias kategorijas. Taip R. Marcinkevičienė klasifikuoja, pavyzdžiui, skirtingus interviu tipus išskirdama tipinius ir netipinius atvejus. Žanrai, kurie turi kitų žanrų ypatybių, aptariami ir susiejami su panašiais žanrais, nurodant jų persidengimo taškus. R. Marcinkevičienės klasifikacijoje žanrų sąsajos ir persidengimai užima itin svarbią vietą, kurią rodo tam skirtas atskiras knygos skyrelis (4.6). Autorės klasifikacijoje išryškėja įdomūs kultūros bei istorinio periodo sąlygoti skirtumai. Knygoje galima rasti įdomių pastebėjimų apie pastarojo dešimtmečio ir sovietmečio spaudos skirtumus bei sąsajas. Pavyzdžiui, apybraiža sovietmečiu buvo aiškiai propagandinis žanras, o pastaruoju metu šis žanras įgavo pramoginį pobūdį. Įdomūs kultūriniai skirtumai atsiskleidžia lyginant nekrologų rašymo tradicijas Lietuvoje ir Vakaruose. Vakaruose įprasta, o Lietuvoje visai nebūdinga, kad nekrologą rašytų žurnalistas kaip meninį siužetinį straipsnį. SPAUDOS ŽANRŲ ĮVADAS – KRITIŠKO SKAITYTOJO UGDYMAS Spaudos tekstų konstravimo išmanymas, gebėjimas juos analizuoti kuria analitišką, kritišką skaitytoją, kitaip tariant, ugdo skaitytojo sąmoningumą. Kaip pabrėžia R. Marcinkevičienė, „kritiškas skaitytojas nepasiduoda žanro įtaigai, jis diskutuoja, oponuoja ar netgi atmeta autoriaus jam pasiūlytą poziciją “(p. 45). Analitiniai spaudos tekstų skaitymo gebėjimai ypač naudingi atpažįstant tendencingus, aiškiai ideologizuotus tekstus. Savarankiško darbo užduotys, pateikiamos po kiekvieno knygos skyriaus, kaip tik ir lavina kritinio skaitymo įgūdžius. Jos skatina skaitytojus, šiuo atveju studentus, teoriją taikyti praktikoje, rodo, kad aptariami teoriniai aspektai nėra atsieti nuo realių tekstų. Knygoje pateiktos užduotys skatina apžvelgti skirtingų šalių (Lietuvos ir anglakalbių šalių) bei istorinių laikotarpių (dabartinę ir sovietmečio) spaudą. Tokių užduočių dėka įtvirtinama terminų vartosena, studentai turi galimybę pasitikrinti, ar teisingai suprato aptariamų terminų apibrėžimus. Užduotys skatina kritiškai vertinti teorinius klausimus ir terminų klasifikavimo problemas. Tai padeda lavinti studentų analitinius gebėjimus, jų akademiškumą ir savarankišką mąstymą. Vienintelis šių užduočių trūkumas yra tai, kad nėra pateikiama tekstų pavyzdžių, kurie padėtų studentams lengviau rasti ir atpažinti tam tikrų tipų tekstus ar tam tikrus kalbinius reiškinius spaudoje. Baigiant reikėtų pastebėti, kad dėl savo stiliaus knyga labiau primena žinyną nei vadovėlį, nes joje aptariami teoriniai aspektai dažnai yra ganėtinai sudėtingi, įvairios klasifikacijos pateikiamos labai detaliai, o viskas aiškinama labai glaustai ir lakoniškai. Todėl knyga reikalauja daug skaitytojo foninių žinių ir pastangų, kas gal paprastai nėra būdinga mokomajai knygai, tačiau labai vertinga mokomojo pobūdžio žinynui. Dėl terminų gausos teorinėje apžvalgoje tekstas gali atrodyti per sunkus ir pernelyg sudėtingas, tačiau vadovėlis yra knyga, kuri nėra skaitoma visiškai savarankiškai, ją aiškina dėstytojas išryškindamas svarbiausius aspektus ir komentuodamas neaiškius dalykus. Todėl sumanaus dėstytojo rankose ši knyga gali būti itin vertingas informacijos šaltinis, kurio supratimą nesunkiai galima palengvinti papildžius jį tekstais. R. Marcinkevičienės knyga įkvepia tolesniems tyrimams, suteikia teorinį ir metodologinį pagrindą, atspirties tašką skirtingoms žiniasklaidos formoms nagrinėti. Autorės pateikiamą modelį bei klasifikaciją galima modifikuoti ir taikyti ne tik popierinės spaudos tekstams. Viena iš galimų tolesnių tyrimų krypčių galėtų būti elektroninė spauda, kuri dėl ribotos knygos apimties bei ribotų tikslų R. Marcinkevičienės knygoje neaptariama. Apie internetinės spaudos ypatumus labai trumpai užsimenama tik aptariant komentarus (p. 106). Periodinė spauda jau nebėra tik popierinė, todėl svarbu tirti ir jos transformacijas elektroninėje formoje, kur yra kitas skaitymo ir informacijos pateikimo būdas, čia visai kitas teksto ir vaizdo santykis. Svarbu ir įdomu būtų pažvelgti, kaip žanrus, jų ypatybes ir klasifikaciją veikia elektroninė spaudos forma, kuo laikraštis internete skiriasi nuo jo kietosios kopijos, ar juose yra tos pačios rubrikos, kurių rubrikų nėra, o kurios kitaip vadinasi? Jūratė Ruzaitė Įstatymas skelbtas: Žin., 1998, Nr. 109-2993 Neoficialus įstatymo tekstas LIETUVOS RESPUBLIKOS SMULKIOJO IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTROS ĮSTATYMAS 1998 m. lapkričio 24 d. Nr. -935 Vilnius Nauja įstatymo redakcija nuo 2008 m. sausio 1 d.: Nr. -1346 2007-12-04, Žin., 2007, Nr. 132-5354 (2007-12-15) 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų sampratą, smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams taikomas valstybės paramos formas. 2. Šis įstatymas suderintas su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu Įstatymo priede. 2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Įmonė – juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą. 2. Įmonės finansiniai duomenys – įmonės balanse nurodyto turto vertė ir įmonės metinės pajamos. 3. Įmonės metinės pajamos – pardavimo grynosios pajamos, kaip jos apibrėžtos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme. 4. Labai maža paskola (mikrokreditas) – paskola verslininkui ar labai mažai įmonei (mikroįmonei) iki 86 320 litų dydžio. 5. Lengvatinė paskola – paskola smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams palankesnėmis sąlygomis, negu siūloma komercinėje paskolų rinkoje (mažesnė negu vidutinio metinio rinkos palūkanų dydžio palūkanų norma, valstybė ar savivaldybė kompensuoja dalį paskolos palūkanų ir kt.). 6. Neformalusis investuotojas – fizinis asmuo arba fizinių asmenų grupė, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka į steigiamas arba veikiančias įmones investuojantys nuosavą turtą, skirtą verslo pradžiai ar inovatyvaus verslo plėtrai finansuoti, ir teikiantys šioms įmonėms patarimus dėl verslo plėtros bei valdymo, konsultavimo ir mokymo paslaugas. 7. Partnerinės įmonės – įmonės, pagal šį įstatymą nepriskiriamos susijusioms įmonėms ir tiesiogiai ar netiesiogiai (per vieną ar kelias susijusias įmones) turinčios nuo 25 iki 50 procentų kitos įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) turinčios nuo 25 iki 50 procentų visų kitos įmonės dalyvių balsų. 8. Savarankiška įmonė – įmonė, kuri pagal šį įstatymą nėra priskiriama partnerinei arba susijusiai įmonei. 9. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programa – programa, kurioje bent vieno iš nustatytų programos tikslų (uždavinių, priemonių (projektų) siektinas rezultatas yra smulkiojo ir vidutinio verslo plėtra. 10. Smulkiojo ir vidutinio verslo subjektas – labai maža įmonė, maža įmonė ar vidutinė įmonė, atitinkanti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, ar verslininkas, atitinkantis šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytas sąlygas. 11. Susijusi rinka – atitinkamos rinkos tiesioginių vartotojų ar tiesioginių tiekėjų rinka. 12. Susijusios įmonės – įmonės, kurias sieja kuris nors iš šių ryšių: 1) viena įmonė turi daugumą dalyvių balsų kitoje įmonėje; 2) viena įmonė turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo ar priežiūros organo narių ar administracijos pareigūnų; 3) įmonė turi galimybę daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su šia įmone, arba dėl šios įmonės steigimo dokumentų nuostatų; 4) įmonė, kuri dėl sutarčių, sudarytų su kitos įmonės dalyviais, kontroliuoja daugumą šios įmonės dalyvių balsų; 5) dėl to paties fizinio asmens ar kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos susiformavę šios dalies 1 – 4 punktuose nurodyti įmonių ryšiai, jei šios įmonės verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje atitinkamoje rinkoje ar susijusiose rinkose. 13. Valstybės parama: 1) valstybės pagalba taikant bet kurią priemonę, atitinkančią Europos Bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus; 2) nereikšminga pagalba, kaip ji apibrėžiama Komisijos reglamentuose, priimtuose vadovaujantis 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 994 98 dėl Europos Bendrijos steigimo sutarties 92 ir 93 straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims 2 straipsnio nuostatomis; 3) kita parama, teikiama valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, valstybės ar savivaldybių pinigų fondų lėšomis. 14. Verslininkas – fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla (įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą). 15. Verslo informacijos centras – viešoji įstaiga, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra valstybė ir (arba) savivaldybė ir kurios tikslas – teikiant viešąsias paslaugas verslui, skatinti naujų įmonių kūrimąsi, padėti jau veikiantiems smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams plėtoti veiklą, prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų, didinti jų veiklos konkurencingumą ir efektyvumą. 16. Verslo inkubatorius – viešoji įstaiga, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra valstybė ir (arba) savivaldybė ir kurios tikslas – teikiant viešąsias paslaugas verslui, sumažinti verslą pradedančių įmonių veiklos riziką ir padėti joms įsitvirtinti rinkoje, taip pat skatinti smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų veiklos plėtrą. Verslo inkubatorius telkia verslą pradedančias įmones jam nuosavybės teise priklausančiose ar kitu teisiniu pagrindu valdomose ir naudojamose patalpose. 17. Viešosios paslaugos smulkiajam ir vidutiniam verslui (toliau – viešosios paslaugos verslui) – informacijos, konsultacijų, mokymų, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo, metodinių ir kitų paslaugų verslo pradžios, verslo planavimo, finansavimo šaltinių paieškos, finansų tvarkymo, personalo valdymo, inovacijų aktyvinimo, kooperacijos, technologijų plėtojimo ir perkėlimo ir kitais verslui aktualiais klausimais teikimas įvairiomis komunikacijos priemonėmis lengvatinėmis sąlygomis smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams ir (arba) fiziniams asmenims, ketinantiems pradėti verslą, taip pat patalpų, techninės ir biuro įrangos nuoma lengvatinėmis sąlygomis ir praktinė pagalba nuomojantiems šias patalpas smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams. 18. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Konkurencijos įstatyme, Mokslo ir studijų įstatyme, Vertybinių popierių įstatyme, Kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme, Investicijų įstatyme. 3 straipsnis. Vidutinės, mažos ir labai mažos įmonės 1. Vidutinė įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 138 mln. litų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 93 mln. litų. 2. Maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 24 mln. litų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 17 mln. litų. 3. Labai maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 5 mln. litų. 4. Įmonės gali deklaruoti esančios vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės nuo jų įsteigimo dienos. Deklaruodamos savo, kaip vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės, statusą, privalo nurodyti ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus duomenis. Deklaracijos formą ir deklaravimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 5. Darbuotojų skaičių atitinka vidutinis metų sąrašinis darbuotojų skaičius. Vidutinio metų sąrašinio darbuotojų skaičiaus nustatymo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 6. Įmonių finansiniai duomenys nustatomi pagal patvirtintą įmonės metinę finansinę atskaitomybę arba konsoliduotą finansinę atskaitomybę. Jei pagal galiojančius teisės aktus sudaryti ir tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę įmonei nėra privaloma, finansiniai duomenys nustatomi remiantis kitais teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintais finansiniais dokumentais, kuriuose sukauptos informacijos pakanka šio straipsnio 1, 2 dalyse ir 3 nurodytiems finansiniams duomenims nustatyti (toliau – kiti finansiniai dokumentai). 7. Įmonės ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų sąlygų atitiktis fiksuojama metinės nuo finansinės atskaitomybės ar kitų finansinių dokumentų patvirtinimo dienos, išskyrus atvejį, kai nustatomas naujos įmonės, kurios metinė finansinė atskaitomybė ar kiti finansiniai dokumentai dar nepatvirtinti, statusas. Nauja įmonė priskiriama vidutinei, mažai ar labai mažai įmonei šio straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka nustačius, kad ji atitinka šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytas sąlygas. 8. Įsteigtos naujos įmonės, kurios metinė finansinė atskaitomybė ar kiti finansiniai dokumentai dar nėra patvirtinti, ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų sąlygų atitiktis nustatoma pagal sąrašinį darbuotojų skaičių, balanse nurodyto turto vertę, įmonės gautas pajamas nuo įsteigimo dienos ir pagal finansinių planuojamus metų duomenis. 9. Neteko galios nuo 2010 m. gegužės 1 d. 10. Neteko galios nuo 2010 m. gegužės 1 d. 11. Įmonė nepriskiriama vidutinei, mažai ar labai mažai įmonei, jei daugiau kaip 25 procentus įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba daugiau kaip 25 procentus įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) turi valstybė ir (arba) savivaldybė, išskyrus atvejus, kai nuo 25 iki 50 procentų įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba nuo 25 iki 50 procentų visų įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) turi savivaldybė, atitinkanti šio straipsnio 16 dalies 4 punkte nustatytas sąlygas. 12. Savarankiškos įmonės darbuotojų skaičiumi laikomas tik šioje įmonėje dirbančių darbuotojų skaičius, o įmonės metinės pajamos ir balanse nurodyto turto vertė nustatoma remiantis tik šios įmonės finansiniais duomenimis, nurodytais įmonės metinėje finansinėje atskaitomybėje ar kituose finansiniuose dokumentuose. 13. Įmonės, turinčios partnerinių įmonių ir (arba) susijusių įmonių, šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys (darbuotojų skaičius, įmonės metinės pajamos arba įmonės balanse nurodyto turto vertė) apskaičiuojami pagal formulę: DAg = DA + ∑ kn DPn + ∑ DSn. Čia: DAg – šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys, skaičiuojami aptariamajai įmonei; DA – aptariamosios įmonės duomenys; DPn – n-tosios partnerinės įmonės duomenys; DSn – n-tosios susijusios įmonės duomenys (jei nebuvo įtraukti į aptariamosios įmonės konsoliduotą finansinę atskaitomybę); kn – koeficientas, parodantis, kokia dalis n-tosios partnerinės įmonės duomenų sumuojama su aptariamosios įmonės duomenimis. Jis nustatomas imant didžiausią iš šių koeficientų, parodančių, kokią dalį: 1) aptariamosios įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių turi partnerinė įmonė; 2) partnerinės įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių turi aptariamoji įmonė; 3) aptariamosios įmonės dalyvių balsų turi partnerinė įmonė; 4) partnerinės įmonės dalyvių balsų turi aptariamoji įmonė. 14. Partnerinės įmonės duomenys (DPn) nustatomi pagal šioje įmonėje dirbančių darbuotojų skaičių, o metinės pajamos ir balanse nurodyto turto vertė – remiantis šios įmonės finansiniais duomenimis, nurodytais įmonės metinėje finansinėje arba konsoliduotoje finansinėje atskaitomybėje ar kituose finansiniuose dokumentuose. Prie šių duomenų pridedamas (100 procentų) su šia partnerine įmone susijusių įmonių darbuotojų skaičius ir finansiniai duomenys, jei šie duomenys nebuvo įtraukti į konsoliduotą finansinę atskaitomybę. 15. Susijusios įmonės duomenys (DSn) nustatomi pagal šioje įmonėje dirbančių darbuotojų skaičių, o metinės pajamos ir balanse nurodyto turto vertė – remiantis šios įmonės finansiniais duomenimis, nurodytais įmonės metinėje finansinėje arba konsoliduotoje finansinėje atskaitomybėje ar kituose finansiniuose dokumentuose. Prie šių duomenų pridedamas visų šios susijusios įmonės partnerinių įmonių darbuotojų skaičius ir finansiniai duomenys pagal 13 dalies 1 – 4 punktuose nustatytas proporcijas. 16. Šio straipsnio 13 dalyje nurodytas koeficientas kn laikomas lygiu nuliui, jei nuo 25 iki 50 procentų įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba nuo 25 iki 50 procentų visų įmonės dalyvių balsų tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) turi šie investuotojai: 1) valdymo įmonės ar investicinės bendrovės, investuojančios į įmones rizikos kapitalo kolektyvinio investavimo subjektų lėšas, ir neformalieji investuotojai, jei šių investuotojų bendra investicijų į tą pačią įmonę suma ne didesnė kaip 4,3 mln. litų; 2) mokslo ir studijų institucijos, kurios Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali investuoti turtą; 3) profesionalieji investuotojai, išskyrus valstybių centrines ir regionines valdžios institucijas; 4) savivaldybės, kurių metinis biudžetas mažesnis kaip 34,5 mln. litų ir kurių teritorijoje gyvena mažiau kaip 5 tūkstančiai gyventojų. Straipsnio pakeitimai: Nr. -701 2010-03-23, Žin., 2010, Nr. 38-1775 (2010-04-03) 4 straipsnis. Verslininkas, kaip smulkiojo ir vidutinio verslo subjektas 1. Verslininkas laikomas smulkiojo ir vidutinio verslo subjektu, jei šiame straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotas darbuotojų skaičius mažesnis kaip 250 darbuotojų, o finansiniai duomenys tenkina bent vieną iš sąlygų: 1) metinės pajamos neviršija 138 mln. litų; 2) balanse nurodyto turto vertė neviršija 93 mln. litų. 2. Verslininkui, neturinčiam įmonių akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba turinčiam jų mažiau negu 25 procentus, darbuotojų skaičius apskaičiuojamas prie vieneto (verslininkas) pridedant verslininko samdomų darbuotojų skaičių, balanse nurodyto turto vertė lygi nuliui, o metinės pajamos – šio verslininko metinėms pajamoms, nurodytoms finansiniuose dokumentuose. 3. Verslininkui, turinčiam nuo 25 iki 100 procentų įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba nuo 25 iki 100 procentų visų įmonės dalyvių balsų: 1) darbuotojų skaičius apskaičiuojamas prie vieneto (verslininkas) pridedant verslininko samdomų darbuotojų skaičių ir visų įmonių, kuriose verslininkas turi nuo 25 iki 100 procentų įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba nuo 25 iki 100 procentų visų įmonės dalyvių balsų, darbuotojų skaičių 3 straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka; 2) metinės pajamos apskaičiuojamos prie verslininko metinių pajamų pridedant visų įmonių, kuriose verslininkas turi nuo 25 iki 100 procentų įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba nuo 25 iki 100 procentų visų įmonės dalyvių balsų, metines pajamas 3 straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka; 3) balanse nurodyto turto vertė apskaičiuojama susumuojant visų įmonių, kuriose verslininkas turi nuo 25 iki 100 procentų įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba nuo 25 iki 100 procentų visų įmonės dalyvių balsų, balansuose nurodyto turto vertę 3 straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka. 4. Verslininkui atitinkamai taikomos šio įstatymo 3 straipsnio nuostatos. 5 straipsnis. Valstybės paramos smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams teikimas 1. Valstybės parama smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams teikiama pagal Vyriausybės ar savivaldybių smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programas. 2. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programų rengimas ir įgyvendinimas finansuojami iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, valstybės ar savivaldybių pinigų fondų lėšų. 3. Viešąsias paslaugas verslui teikiančiai viešajai įstaigai, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra valstybė ir (arba) savivaldybė, panaudos pagrindais perduotą valstybės ar savivaldybės turtą arba jo dalį šio turto valdytojas, vadovaudamasis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, viešosios įstaigos siūlymu gali išnuomoti tretiesiems asmenims – smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams tais atvejais, kai turto nuoma yra neatskiriama viešųjų paslaugų verslui dalis ir yra būtina tinkamai viešųjų paslaugų verslui kokybei užtikrinti. Už išnuomoto turto ar jo dalies naudojimą pagal paskirtį, išnuomoto turto išlaikymą ir priežiūrą atsako nuomininkas. 4. Rengiant ir įgyvendinant smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programas bei teikiant valstybės paramą, prioritetas teikiamas labai mažoms įmonėms, mažoms įmonėms ir verslininkams, atitinkantiems šio įstatymo 3 straipsnio 2 arba 3 dalyje nustatytas sąlygas. 5. Valstybės pagalbą ar nereikšmingą pagalbą suteikę subjektai duomenis apie šią pagalbą teisės aktų nustatyta tvarka teikia Suteiktos valstybės pagalbos registro tvarkytojui. Straipsnio pakeitimai: Nr. -701, 2010-03-23, Žin., 2010, Nr. 38-175 (2010-04-03) 6 straipsnis. Valstybės paramos smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams formos Smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams gali būti taikomos šios valstybės paramos formos: 1) mokesčių lengvatos (jei jos nustatytos įstatymų), rinkliavų lengvatos; 2) teisės aktų nustatyta tvarka finansinė parama: lengvatinių paskolų teikimas, labai mažų paskolų teikimas, dalinis ar visiškas palūkanų dengimas, garantijų teikimas, kreditų draudimas, rizikos kapitalo investavimas, tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimų, garantijų mokesčių, kreditų draudimo įmokų, sertifikavimo (registravimo), atitikties įvertinimo ir kitų) kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti; 3) viešųjų paslaugų verslui teikimas verslo inkubatoriuose, verslo informacijos centruose, mokslo ir technologijų parkuose ir kituose juridiniuose asmenyse, kurių steigimo dokumentuose nustatytas šių paslaugų teikimas; 3 punkto redakcija nuo 2011 m. sausio 1 d.: 3) viešųjų paslaugų verslui teikimas viešojoje įstaigoje „Eksportuojančioji Lietuva “, verslo inkubatoriuose, verslo informacijos centruose, mokslo ir technologijų parkuose ir kituose juridiniuose asmenyse, kurių steigimo dokumentuose nustatytas šių paslaugų teikimas; 4) Vyriausybės ar savivaldybių nustatytos kitos paramos formos. Straipsnio pakeitimai: Nr. -1168 2010-11-23, Žin., 2010, Nr. 145-7425 (2010-12-11) 7 straipsnis. Valstybės paramos smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams apribojimai Vyriausybė ar savivaldybės, smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams taikydamos konkrečią paramos formą, atsižvelgdamos į konkrečios paramos tikslą, šios paramos gavėjams gali nustatyti papildomas sąlygas, kurios privalo būti vienodos visiems šios paramos siekiantiems subjektams. Straipsnio pakeitimai: Nr. -701 2010-03-23, Žin., 2010, Nr. 38-1775 (2010-04-03) 8 straipsnis. Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba 1. Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba (toliau – Taryba) yra visuomeninė patariamoji institucija, sudaroma iš asociacijų, kurių nariai yra verslo subjektai, atstovų, siekiant užtikrinti smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų bei valstybės institucijų bendradarbiavimą. Tarybos sudėtį ir nuostatus tvirtina Vyriausybė, remdamasi asociacijų, kurių nariai yra verslo subjektai, teikimu. 2. Taryba: 1) dalyvauja formuojant smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros politiką Lietuvos Respublikoje; 2) teikia Vyriausybei ir už smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą atsakingoms valstybės institucijoms pasiūlymus dėl smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros strateginių krypčių. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo priedas ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija dėl mikroįmonių, mažų ir vidutinių įmonių sampratos 2003 361 EB. Denisa Juodinienė Ir sunkmečiu galima sveikai maitintis Valgyk paprasčiau, būsi sveikesnis Žmonės renkasi produktus pagal kainą, vieni moka brangiai, kiti pigiau. Bet brangūs produktai nebūtinai yra sveikesni. Yra net toks pasakymas – paprasčiau valgyk, būsi sveikesnis, mažiau reikės vaistų. Nėra blogų maisto produktų, yra tik bloga dieta. Taigi lygybės ženklo tarp brangu ir sveika nėra. Specialistė primena, jog, perkant produktus, reikia skaityti etiketę ir būtina žiūrėti į sudėtį, o ne į pakuotę. Anot jos, geriau nesirinkti virtų dešrų ar dešrelių. Verčiau mėsos gabalėlį vietoj jų, tačiau grynos, sveriamos, ne pakuotėje. Geriau nepirkti ir pusfabrikačių. Brangios žuvys gali turėti sunkiųjų metalų likučių. Anot dietologės, žuvį galima rinktis ir pigesnę – ji tikrai nebus prastesnė. Egzotiniai vaisiai su itin ilgu galiojimo laiku gali būti su netinkamais priedais, žalojančiais sveikatą. Sveikatai gali kenkti įvairūs tortai, kepiniai su riebalais (ir neaiškios kilmės), priedais. Ilgai vartojant gazuotus gėrimus su saldikliais, dažikliais ir aromatinėmis medžiagomis, taip pat žalojamas organizmas. Gana brangūs ir ne kiekvienam įperkami riešutai. O juose, anot dietologės, gali būti ir grybelių, toksinų, ypač žemės riešutuose. Dabar prekybos centruose yra visko – tik rinkis. Nieko nebenustebinsi nei braškėmis gruodžio mėnesį, nei arbūzais sausį. Jie yra perkami, ir gana brangiai mokama. Ir nedaug kas susimąsto, ar tai tikrai sveika. Aišku, parduotuvių lentynose patiekiami produktai negali būti kenksmingi. Bet galima išsirinkti sveikesnius ir nebūtinai dėl to brangesnius. Pvz., vietoj brangaus alyvuogių aliejaus pirkti saulėgrąžų, kuris yra ne prastesnis. Sviesto išvis sveikiau mažiau naudoti ir rinktis patartina natūralų, o ne tepų riebalų mišinį. Kalbant apie tai, kas yra gana brangu, bet ir sveika, tai yra ekologiški produktai, gaminami ekologiškuose ūkiuose. Ekologiški mėsos, pieno produktai, daržovės, uogos, grūdai, medus turi tai patvirtinančius sertifikatus. Užsienyje toks maistas vadinamas organiniu maistu, jis irgi yra labai brangus. Bepigu tiems, kas turi savo sodą, daržą, – jie gali maitintis savo užauginta bulve, morka, moliūgu ar cukinija bei kitomis daržovėmis, vaisiais be didesnių investicijų. Kai nejaučiame sotumo jausmo Rūkyti maisto produktai – įvairios dešros, skilandžiai, kumpeliai ne visiems įkandami pagal kainą, tačiau ar jie iš tikrųjų sveika? Dietologė primena, jog rūkytuose mėsos produktuose yra daug užslėptų riebalų, druskos, gali būti kancerogenų, daug E priedų. Tarp jų ir aromato bei skonio medžiagos E621. Tai gliutamatas, aminorūgštis, specialiai pagaminta, kad paskanintų maistą ir žmonės jį pirktų ir valgytų. Gliutamato dažnai yra sūriuose, bulvių traškučiuose, gėrimuose. „Dar prieš kelerius metus buvo skiriamos šios skonio rūšys – saldu, sūru, kartu, rūgštu. Dabar, atsiradus sintetiniam gliutamatui, atsirado terminas skanu. Tad ir valgome tokio maisto daug ir vis nejaučiame sotumo jausmo. Naujausiais tyrimais nustatyta, jog burnos gleivinėje ir liežuvyje jau atsirado tam tikri gliutamato receptoriai, kurie reikalauja tokio maisto daugiau ir daugiau “, – informuoja R. Galubauskienė. Gliutamatą susintetino japonai. Amerikiečiai jį nupirko ir naudoja jau daugiau kaip dvidešimt metų. Šiandien JAV laikoma labiausiai nutukusių žmonių šalimi. Yra duomenų, kad ten padaugėjo tokių ligų, kaip autizmas, Alzhaimerio, Dauno liga, apsigimimų. Laboratorijose daryti bandymai su žiurkėmis, kurios gavo maisto su gliutamatu. Žiurkės jį ėdė nuolat, nejuto sotumo jausmo ir tiek nutuko, jog tapo sunku vaikščioti. Lietuvišką maistą girdavo net užsieniečiai „Pasaulis grįžta prie tradicinio maisto, o lietuviams geriausia lietuviška virtuvė, – teigia R. Galubauskienė. – Lietuviai laikomi omnivarais – tauta, kuri valgo viską. Žinoma, mums valgyti reiktų saikingiau. Be to, lietuviai valgo per riebiai. Mityboje vyrauja tam tikras sezoniškumas. Rudenį, žiemą valgome sočiau, pavasarį, vasarą – daugiau uogų, vaisių, daržovių. Mūsų religija nurodo pasninkų laikotarpį prieš didžiausias šv. Kalėdų, šv. Velykų šventes. To laikantis, mūsų mityba būtų kur kas sveikesnė. “ Kai maždaug prieš dvidešimtį metų užsieniečiai, paragavę lietuviško maisto, jį girdavo, lietuviai manydavo, kad svečiai tiesiog pataikauja šeimininkams. Užsieniečiai pirko duoną, net cukrų ir sakydavo, kad lietuviškasis labai saldus. Mums patiems lietuviškas maistas buvo nusibodęs. Skanesnis atrodė importinis – gražiai supakuotas, blizgančiomis etiketėmis. Dabar visa tai jau turime. „Lietuvių mitybai daugiau tinka įvairios kruopos, daržovės ir įvairūs patiekalai iš jų. Reiktų ir liesos mėsos 2 – 3 kartus per savaitę. Mėsos galima dėti į košes – nuo 80 g iki 100 g porcijai “, – vardija dietologė. Jei nededama mėsos, košes galima paskaninti aliejais, pakepintais svogūnais. Geriausi prieskoniai – krapai, petražolės, svogūnai, česnakai, pipirai, lauro lapai. Kai kuriuos patiekalus, ypač košes, retkarčiais galima pagardinti ir šviežių arba sūdytų lašinukų spirgučiais. Sveikieji savo mitybą gali paįvairinti ir įvairiai paruoštais grybais. Tik, aišku, nedažnai, nes tai sunkiai virškinamas maistas. Grybus daugiau valgo dzūkai, bulves ir jų patiekalus – žemaičiai. Gyvenantys šalia ežerų ar jūros daugiau gamina iš žuvies. „Patarčiau pasivartyti seniau išleistas knygas apie lietuvių, žemaičių valgius. Jose yra gausybė receptų, kaip pasigaminti nebrangius, skanius ir sveikus patiekalus “, – sako mitybos specialistė. Dar keletas patarimų Taigi kokius produktus pirkti, norint sutaupyti ir gyventi sveikai? Tai bulvės, morkos ir kitos savo krašto daržovės, įvairios kruopos, makaronai. Sotumo jausmą suteikia sriubos. Jos gali būti pagamintos iš natūralaus sultinio – mėsos, žuvies, grybų. Yra tautų (pvz., Tolimuosiuose Rytuose), kur vietoj mums įprastų kavinių yra „sriubinių “. Į jas užsukama kelis kartus per dieną, pasisotinama ir nenutunkama. Sveika visos košės, o ypač užplikyti ir palaikyti avižiniai dribsniai. Jas galima pagardinti razinomis, obuoliais, bananais. Žinoma, nereikėtų užmiršti ir tikrai įperkamų ankštinių – pupų, pupelių, žirnių, žaliųjų žirnelių, lęšių. Jie yra baltymų šaltinis, tinka dėti į sriubas, mišraines. Galima virti žirnienę su kruopomis, morkomis, bulvėmis, pagardinti mėsa, tam skirtais prieskoniais. Tai labai skanu. Kad būtų sočiau, dietologė patiekalus rekomenduoja valgyti su duona, ypač rupaus malimo, – tai irgi baltymų šaltinis. Nederėtų užmiršti ir pieno bei jo produktų, ypač sveika rūgštūs. Jie yra kalcio šaltinis. Sveika paukštiena, patiekalai iš kiaušinių. Nereikėtų užmiršti savo krašto vaisių ir uogų. Jų galima pasiruošti ir žiemai – obuolių sūrių, trintų uogų su nedideliu kiekiu cukraus. Tai vitaminų šaltinis. VALSTYBINĖ DUOMENŲ APSAUGOS INSPEKCIJA 2006 METŲ VEIKLOS ATASKAITA I. INSTITUCIJOS VEIKLOS ATASKAITOS SANTRAUKA Vykdydama savo veiklą, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – Inspekcija) vadovavosi strateginiu 2006 – 2008 m. veiklos planu. Pagrindiniai jame numatyti rodikliai yra įvykdyti daugiau nei 100 proc. Teisės aktų ir duomenų valdytojų dokumentų derinimo srityje paminėtinas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas), kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2006 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 408 (Žin., 2006, Nr. 50 - 1829) buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – Seimui). Seimas Įstatymo projektą grąžino iniciatoriams tobulinti. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavedimu rengiama nauja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo redakcija. Ypač aktyvi ir produktyvi buvo Inspekcijos veikla rengiantis Europos Komisijos ekspertų vertinimui dėl tinkamo Lietuvos pasirengimo prisijungti prie Šengeno erdvės. 2006 m. rugsėjo 18 d. pasirengimas taikyti Šengeno teisyną duomenų apsaugos srityje vyko Vilniuje. Buvo vertinamas duomenų apsaugos teisinis reglamentavimas Lietuvoje, Inspekcijos, kaip nacionalinės priežiūros institucijos, nepriklausomumas bei jos pasirengimas vykdyti nepriklausomus asmens duomenų tvarkymo teisėtumo nacionalinėje Šengeno informacinėje sistemoje tikrinimus – jos organizacinė struktūra ir funkcijos. Vertinimo ataskaitoje nurodoma, kad duomenų apsauga Lietuvos Respublikoje yra tinkama ir visiškai atitinka Šengeno acquis, išskyrus tai, kad Inspekcija nėra visiškai nepriklausoma. Išreiškiamas susirūpinimas dėl to, kad Inspekcija yra integruota į vykdomosios valdžios sistemą, o tai gali lemti pavojų jos funkciniam nepriklausomumui, be to, įstaigos vadovas yra karjeros valstybės tarnautojas. Pateiktos rekomendacijos dėl Inspekcijos nepriklausomumo užtikrinimo. Paminėtina, kad labai padidėjo iš fizinių asmenų gautų skundų ir prašymų skaičius. Galima daryti išvadą, kad žmonės labiau domisi savo teisėmis, siekia jas apginti bei žino, kur reikia kreiptis esant jų teisių pažeidimams. 2006 m. Inspekcija savo iniciatyva patikrino, kaip tvarkomi asmens duomenys pasirinktuose sektoriuose: Lietuvoje įsteigtuose bankuose ir komunalines paslaugas teikiančiose įmonėse. Norėdama sužinoti visuomenės nuomonę apie duomenų apsaugą bei informuotumo lygį Lietuvoje, Inspekcija 2006 m. rugpjūčio mėn. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centre „Vilmorus “užsakė atlikti Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausos rezultatų analizė leidžia Inspekcijai tikslingiau ir efektyviau planuoti tokias visuomenės informavimo priemones kaip dalyvavimą radijo ir televizijos laidose, seminarus, konferencijas, publikacijas spaudoje bei interneto tinklalapyje. II. INSTITUCIJOS VEIKLAI ĮTAKOS TURĖJUSIŲ VEIKSNIŲ APŽVALGA Įgyvendinant 2006 – 2008 m. strateginiame veiklos plane numatytas priemones, Inspekcijos veiklai įtakos turėjo išoriniai ir vidiniai veiksniai. Vienas svarbiausių išorinių veiksnių yra aktyvus bendravimas su duomenų valdytojais. Palyginti su 2005 m. išaugo užsiregistravusių duomenų valdytojų ir jiems suteiktų konsultacijų skaičius. Plečiantis informacinių technologijų ir elektroninių ryšių galimybėms, duomenų valdytojai vis dažniau įsitikina, kad tinkamai neįgyvendinus teisinių, techninių bei organizacinių apsaugos priemonių, teks susidurti su duomenų apsaugos problemomis, todėl Inspekcijos ir duomenų valdytojų iniciatyva 2006 m. buvo organizuojami seminarai, pasitarimai ir dalykiniai susitikimai. Ataskaitiniais metais aktyviai bendrauta ir bendradarbiauta su Europos Sąjungos bei kitų šalių duomenų apsaugos institucijomis. Aktyvų dalyvavimą tarptautinėje veikloje lėmė ir Lietuvos siekis įsilieti į Šengeno erdvę. Pagerėjo Inspekcijos veiklos kokybė. Sprendimai dėl nacionalinių problemų duomenų apsaugos srityje buvo priimami išanalizavus kitų šalių praktiką. Inspekcijos veiklą teigiamai veikė didėjantis visuomenės informuotumo lygis. Visuomenės poreikis žinoti savo teises asmens duomenų apsaugos srityje skatina žmones domėtis asmens duomenų apsauga bei ginti savo, kaip duomenų subjektų, teises. 2006 m. Inspekcijoje įvyko vidinių pokyčių, pagerėjo įstaigos administravimas, veikla tapo aktyvesnė. Inspekcijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai tobulinosi kvalifikacijos kėlimo kursuose. Informacinių technologijų specialistai žinias gilino specializuotuose duomenų saugos ir informacinių technologijų naujoves pristatančiuose kursuose, todėl pagerėjo atliekamų patikrinimų kokybė. Neigiamą įtaką Inspekcijos veiklai turėjo tai, kad įstaiga įsikūrusi dviejose patalpose. Tai trukdė tvarkyti elektroninių ryšių infrastruktūrą, nebuvo tinkamų patalpų susitikimams, seminarams organizuoti bei interesantams priimti. Neigiamą įtaką turėjo maži asignavimai turtui įsigyti. Morališkai ir techniškai pasenusios darbo vietos, žemas kompiuterizavimo lygis neleido darbuotojams naudotis naujausiomis technologijomis, lėtino jų darbą. Dėl šių priežasčių, taip pat dėl mažų valstybės tarnautojų atlyginimų (įstaiga iki šiol yra priskiriama III grupei, nors Inspekcija atitinka II grupės kriterijus), Inspekcijoje buvo didelė personalo kaita, nes dirba aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie yra laukiami ir kitose valstybės ir privačiose struktūrose. III. INSTITUCIJOS VYKDYTA VEIKLA IR PASIEKTI REZULTATAI Strateginių tikslų įgyvendinimas Įgyvendindama 2006 – 2008 m. strateginiame veiklos plane užsibrėžtą Inspekcijos strateginį tikslą – „Siekti, kad duomenų valdytojai bei viešųjų ryšių tinklų ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai laikytųsi duomenų apsaugos reikalavimų “, Inspekcija, vertindama strateginio tikslo įgyvendinimo efekto kriterijų, planavo, kad duomenų valdytojų, tinkamai įgyvendinančių duomenų apsaugos reikalavimus (skaičiuojama sumažėjusių nustatytų pažeidimų dalimis atliekant tikrinimus skaičius, išreikštas procentais, lyginant su 2005 m.), padaugės 3 proc. Šis rodiklis yra sėkmingai pasiektas. Institucijos vykdytos programos Siekdama užsibrėžto strateginio tikslo, Inspekcija vykdo Duomenų apsaugos valdymo programą. Ja siekiama įgyvendinti svarbiausius tikslus: plėtoti duomenų apsaugą, prižiūrėti asmens duomenų valdytojų veiklą tvarkant asmens duomenis, kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, kovoti su duomenų tvarkymo pažeidimais ir užtikrinti duomenų subjekto teisių apsaugą. Programos vykdymo rezultato vertinimo kriterijus yra padidėjęs duomenų valdytojų, siekiančių tinkamai įgyvendinti duomenų apsaugos reikalavimus, kreipimųsi į Inspekciją skaičius (padidėjimas skaičiuojamas procentais ir lyginamas su 2005 m.). 2006 – 2008 m. strateginiame veiklos plane šis rodiklis buvo planuotas 2 proc., pasiekta 1,9 proc. Inspekcijos vykdoma programa susideda iš dviejų uždavinių. Programos uždavinys (kodas 01) – tobulinti duomenų apsaugos sistemą. Programos uždaviniui įgyvendinti vykdytų priemonių ir rezultatų aprašymas: 1) Planuota suderinti 150 teisės aktų ir duomenų valdytojų dokumentų – suderinti 145. Įgyvendindama priemonę „Teisės aktų ir duomenų valdytojų dokumentų derinimas “bei siekdama padėti duomenų valdytojams užtikrinti teisėtą asmens duomenų tvarkymą, išvengti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) reikalavimų pažeidimų, Inspekcija derina kitų institucijų pateiktus teisės aktų, valstybės informacinių sistemų ir valstybės ir žinybinių registrų nuostatų projektus, duomenų valdytojų pateiktus asmens duomenų tvarkymo taisyklių ir kitų dokumentų projektus. 2006 m. suderinta 20 įstatymų, 34 Vyriausybės nutarimų, 19 duomenų valdytojų pateiktų dokumentų, 68 kitų teisės aktų projektų, pateikti 4 pasiūlymai kitoms institucijoms dėl teisės aktų rengimo, keitimo, pripažinimo netekusiais galios. Kaip ir praėjusiais metais, daugiausia buvo suderinta kitų institucijų pateiktų teisės aktų projektų (duomenų teikimo sutarčių, informacinių sistemų ir registrų nuostatų). Pateikti pasiūlymai Seimui dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso naujos redakcijos projekto (dėl didesnių baudų dydžių už asmens duomenų tvarkymo pažeidimus) ir dėl Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo projekto (dėl asmens kodo naudojimo policijos veikloje). Seimo komitetai iš esmės pritarė pateiktiems pasiūlymams. 2) Planuota parengti 10 metodinių dokumentų – parengti 2. Įgyvendindama priemonę „Metodinių priemonių rengimas “, Inspekcija siekia padėti duomenų valdytojams išvengti duomenų apsaugos pažeidimų bei tobulinti organizacines ir technines duomenų apsaugos priemones. 2006 m. parengta Pranešimo apie duomenų tvarkymą forma ir Rekomendacijos dėl interneto naršyklėse kaupiamų asmens duomenų. Pranešimo apie duomenų tvarkymą forma parengta atsižvelgus į Vyriausybės 2005 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr. 1317 (Žin., 2005, Nr. 144 - 5249) bei siekiant padėti duomenų valdytojams teisingai užpildyti Pranešimą apie duomenų tvarkymą. Rekomendacijos dėl interneto naršyklėse kaupiamų asmens duomenų yra skirtos interneto paslaugų naudotojams, besinaudojantiems elektroninių ryšių, informacinės visuomenės bei elektroninės bankininkystės paslaugomis per bendro naudojimo kompiuterius, bei interneto paslaugų teikėjams, teikiantiems interneto prieigos paslaugas viešose vietose per bendro naudojimo kompiuterius. Rekomendacijų tikslas – priminti paslaugų naudotojams pagrindines kryptis, kaip turi būti tvarkomi jų asmens duomenys ir informacija, sukaupta interneto sesijos metu, kad nebūtų pažeista paslaugų naudotojo teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat padėti užtikrinti paslaugų teikėjams tinkamas paslaugų priežiūros operacijas. 2006 m. parengti 2 rekomendacinio pobūdžio dokumentai vietoje planuotų 10. Rodiklis nepasiektas, nes pasikeitė skaičiavimo metodika. 2005 m. ir ankstesniais metais prie rekomendacinio pobūdžio dokumentų buvo priskaičiuojami ir Europos Sąjungos darbo grupių ir organizacijų parengtų dokumentų vertimai į lietuvių kalbą, o 2006 m. buvo skaičiuojami tik Inspekcijos parengti dokumentai. 3) Planuota parengti 2 teisės aktus – parengti 3. Įgyvendinant priemonę „Teisės aktų rengimas “bei siekiant tobulinti duomenų apsaugą Lietuvoje, 2006 m. parengtas 1 įstatymas ir 2 Inspekcijos direktoriaus įsakymai. Parengtas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, kuris Vyriausybės 2006 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 408 (Žin., 2006, Nr. 50 - 1829) buvo pateiktas Seimui. Seimas grąžino įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti. Vykdant Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2006 m. rugsėjo 4 d. pavedimą Nr. 6 - 5661 bei įvertinus Šengeno vertinimo metu pateiktas pastabas, parengtas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuris pateiktas suinteresuotoms institucijoms derinti. Šio projekto tikslas – įtvirtinti nuostatas, patikslinančias asmens kodo naudojimo reglamentavimą, taip pat reglamentuoti asmens duomenų tvarkymą vaizdo stebėjimo tikslais, patikslinti asmens mokumo vertinimo ir asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslais reglamentavimą, nustatyti asmenų skundų nagrinėjimo tvarką, įtvirtinti už duomenų apsaugą atsakingo asmens ar padalinio teisinį statusą, taip pat įtvirtinti nuostatas, keičiančias Inspekcijos teisinį statusą. Šie pakeitimai užtikrins aiškesnį asmens duomenų tvarkymo reguliavimą bei efektyvesnę priežiūrą. Inspekcijos direktoriaus įsakymais patvirtintos Išankstinės patikros atlikimo taisyklės, Reikalavimai duomenų apsaugos priemonių aprašui ir Duomenų apsaugos priemonių aprašas buvo papildyti atsižvelgus į tai, kad buvo pakeisti Asmens duomenų valdytojų valstybės registro nuostatai bei Duomenų valdytojų pranešimo apie asmens duomenų tvarkymą taisyklės. 4) Planuota suteikti 2000 konsultacijų – suteiktos 2484. Įgyvendinant priemonę „Konsultavimas “siekiama didinti visuomenės supratimą apie savo teises ir pareigas asmens duomenų apsaugos srityje bei jų įgyvendinimo ir gynimo galimybes. Konsultacijų skirstymas pagal suteikimo būdą ir subjektus pavaizduotas 1 grafike. Konsultacijų skaičius nuolat auga. Ši tendencija rodo, kad daugėja duomenų subjektų ir duomenų valdytojų, kurie domisi asmens duomenų apsauga, jų tvarkymu, įstatymų suteiktomis teisėmis. 5) Planuota parengti 100 visuomenės informavimo priemonių – parengta 141. Įgyvendindama priemonę „Visuomenės informavimas “bei siekdama didinti visuomenės informuotumo lygį duomenų apsaugos srityje, Inspekcija rengia pranešimus žiniasklaidai, teikia informaciją apie veiklą ir veiklos ataskaitas, skaito pranešimus konferencijose, rengia seminarus, susitikimus su duomenų valdytojais ir tvarkytojais, organizuoja kitas priemones. Inspekcija 2006 m. įgyvendino 40 proc. daugiau visuomenės informavimo ir teisinio švietimo priemonių nei 2005 m. Šią veiklą stiprinti numatoma ir ateityje. Vis daugiau duomenų subjektų kreipiasi į Inspekciją norėdami sužinoti apie įstatymų jiems suteiktas teises duomenų apsaugos srityje, apie duomenų valdytojų atliekamų duomenų tvarkymo veiksmų teisėtumą, didėja ir visuomenės informavimo priemonių susidomėjimas Inspekcijos vykdoma veikla. 2006 m. 69 proc. daugiau suteikta informacijos žiniasklaidai nei 2005 m. Visuomenės informavimo priemonių skirstymas pagal rūšis ir pagal informacijos pobūdį pateiktas 2 grafike. Inspekcija, siekdama gerinti savo veiklą bei sužinoti visuomenės nuomonę apie duomenų apsaugą Lietuvoje, užsakė reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausą 2006 m. liepos mėn. atliko Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus “. Buvo apklausta virš 1000 Lietuvos gyventojų nuo 18 m. Nustatyta, kad beveik pusę Lietuvos gyventojų domina, kaip tvarkomi ir saugomi jų asmens duomenys, tačiau didžioji dalis respondentų (74 proc.) nežino apie įstatymų jiems suteikiamas teises asmens duomenų apsaugos srityje. Dauguma gyventojų (80 proc.) mano, kad yra mažai informuoti apie asmens duomenų apsaugą, tik 30 proc. iš jų žino, kad Inspekcija atsakinga už asmens duomenų apsaugą. Inspekcija, įvertinusi gautus rezultatus, sieks, kad informuotumas duomenų apsaugos srityje didėtų. 2006 m. rugsėjo 27 d. kartu su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu suorganizuota spaudos konferencija „Asmens duomenų apsaugos situacija Lietuvoje “, kurioje visuomenei pristatyti minėtos apklausos, Šengeno vertinimo rezultatai bei kitos svarbiausios 2006 m. Inspekcijos veiklos kryptys. Suorganizuota dvigubai daugiau nei 2005 m. seminarų aktualiais asmens duomenų apsaugos klausimais duomenų valdytojams ir tvarkytojams visoje Lietuvoje (iš viso 16). 4 seminarai duomenų apsaugos klausimais surengti švietimo įstaigų darbuotojams, 1 seminaras – civilinės metrikacijos skyrių darbuotojams, 6 seminarai – policijos, prokuratūros, teismų, socialinių įstaigų darbuotojams, dirbantiems su nepilnamečiais teisės pažeidėjais ir rizikos grupės vaikais, 1 seminaras – UAB „Medicinos bankas “darbuotojams, 2 seminarai – Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų darbuotojams ir kt. Taip pat skaityti pranešimai „Asmens duomenų apsaugos reikalavimų įtaka visuomenės sveikatos duomenų sistemos formavimui “(Seimo Nacionalinės sveikatos tarybos posėdyje), „Asmens duomenų tvarkymas teikiant turizmo paslaugas “(seminare „Turizmo paslaugų kokybė “) ir kiti duomenų apsaugos klausimais. 6) Planuota parengti 45 išvadas dėl Europos Sąjungos ir Europos Tarybos institucijų rengiamų dokumentų – parengtos 63. Įgyvendinant priemonę „Parengtų išvadų dėl Europos Sąjungos ir Europos Tarybos institucijų rengiamų dokumentų ir susitikimuose pareikštų nuomonių bei skaitytų pranešimų skaičius “, nagrinėjami iš įvairių institucijų gauti Europos Sąjungos dokumentų projektai, išdėstoma Inspekcijos nuomonė, teikiamos išvados, taip prisidedama prie Europos Sąjungos ir Europos Tarybos institucijų dokumentų rengimo. Parengtos 39 išvados dėl Direktyvos 95 46 EB 29 str. darbo grupės, 8 išvados dėl Europolo jungtinės priežiūros institucijos, 1 išvada dėl Muitinės jungtinės priežiūros institucijos, 1 išvada dėl Šengeno jungtinės priežiūros institucijos pateiktų dokumentų, 9 išvados dėl per LINESIS sistemą gautų dokumentų, 5 išvados dėl Europos Tarybos pateiktų dokumentų (43 proc. daugiau nei praėjusiais metais). Inspekcijos atstovai tęsia veiklą Šengeno, Europolo ir Muitinės jungtinių priežiūros institucijų, Direktyvos 95 46 EB 29 str. darbo grupės, Konvencijos ETS Nr. 108 Patariamojo komiteto biuro, Tarptautinės darbo grupės dėl duomenų apsaugos telekomunikacijose veikloje, dalyvauja kituose tarptautiniuose renginiuose ir konferencijose. Ministro Pirmininko 2006 m. gegužės 5 d. potvarkiu Nr. 89 (Žin., 2006, Nr. 51 - 1893) Inspekcija paskirta kaip atsakingoji institucija dalyvauti Europos Sąjungos Tarybos duomenų apsaugos darbo grupės veikloje. Kovo mėn. Inspekcijos atstovas dalyvavo Europolo tvarkomų duomenų kokybės ir Europolo informacinės sistemos funkcionavimo tikrinime. Tikrinimo grupę sudarė 7 Europos Sąjungos valstybių narių duomenų apsaugos institucijų atstovai. Europolo jungtinės priežiūros institucija pritarė tikrinimo ataskaitai. Inspekcija kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinėmis duomenų apsaugos institucijomis, vadovaudamasi Direktyvos 95 46 EB 29 str. darbo grupės nurodymais, š. m. spalio - kovo mėn. atliko asmens duomenų tvarkymo tyrimą privačiame sveikatos draudimo sektoriuje Europos Sąjungos mastu. Šio tyrimo objektas yra privačios sveikatos draudimo bendrovės, teikiančios privataus medicininio gydymo draudimo paslaugas, o tikslas – išanalizuoti, ar duomenų apsaugos taisyklės šiame sektoriuje derinamos su esančiomis visoje Europos Sąjungoje ir kaip tai atliekama. Tyrimo Lietuvoje metu buvo apklaustos 9 privačios draudimo bendrovės. Buvo aiškinamasi, kokią asmeninę informaciją šios bendrovės renka ir tvarko, ar asmenys yra informuojami apie jų asmens duomenų tvarkymą, ar tinkamai užtikrinama duomenų apsauga ir kt. Tik pusė privačių bendrovių aiškiai ir išsamiai atsakė į pateiktus klausimus. Ataskaita apie tyrimą privačiame sveikatos draudimo sektoriuje Europos Sąjungos mastu bus pateikta 2007 m. apibendrinus visų Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinių duomenų apsaugos priežiūros institucijų pateiktas ataskaitas. Liepos mėn. Šengeno jungtinės priežiūros institucijos kvietimu Inspekcijos atstovas dalyvavo Maltos ir Kipro Šengeno vertinime. Vienas svarbiausių 2006 m. Inspekcijos uždavinių buvo tinkamai pasirengti 2006 m. rugsėjo 18 d. įvykusiam Lietuvos pasirengimo taikyti Šengeno teisyną duomenų apsaugos srityje vertinimui. Europos Komisijos ekspertams pristatytas duomenų apsaugos teisinis reglamentavimas Lietuvoje, Inspekcija, kaip nepriklausoma nacionalinė priežiūros institucija, jos organizacinė struktūra, funkcijos. Rengiantis šiam vertinimui, buvo susipažinta, kaip tvarkomi asmenų, kurie kreipiasi dėl vizų išdavimo, duomenys Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Kaliningrade, Lietuvos Respublikos ambasadoje Kijeve, Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento Vizų skyriuje bei Migracijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos. Taip pat suorganizuotas seminaras „Asmens duomenų apsauga “teisėsaugos institucijoms, kurio metu aptarti bendrieji asmens duomenų apsaugos klausimai, duomenų apsaugos reikalavimai pagal Šengeno konvenciją. Šengeno duomenų apsaugos vertinimo ataskaitoje pažymėta, kad duomenų apsauga Lietuvoje yra tinkama ir visiškai atitinka Šengeno teisyną, išskyrus tai, kad Inspekcija dėl kasmetinio jos vadovo veiklos vertinimo nėra visiškai nepriklausoma. Tarptautiniuose renginiuose ir darbo grupėse skaityti šie pranešimai: „Duomenų apsauga Lietuvoje “, „E-valdžios plėtra Lietuvoje: asmens tapatybės nustatymas ir duomenų apsauga “, „Tiesioginė rinkodara ir privatumo problemos “, „Vaizdo stebėjimas ir duomenų apsauga “, „Duomenų apsaugos naujovės Lietuvoje “, „Lietuvos duomenų apsaugos pažanga telekomunikacijose “, „Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos patirtis taikant Direktyvos 2002 58 EB 5 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį “, „Duomenų apsaugos problemos atliekant vaizdo stebėjimą “, „Įgyvendinimo grupės tikrinimas privačiame sveikatos draudimo sektoriuje 2006 “. 2006 m. gauti 2 duomenų valdytojų prašymai išduoti leidimą teikti asmens duomenis užsienio valstybių duomenų gavėjams. Išduotas 1 leidimas privačiai bendrovei teikti asmens duomenis pagal sutartį į Jungtines Amerikos Valstijas. 7) Planuota sukurti ir įdiegti informacinę sistemą „Pagalba “– sistema sukurta. Įgyvendinant priemonę „Paslaugos duomenų subjektui pagal ADTAĮ 23 str. teikimas “ir siekiant padėti duomenų subjektui įgyvendinti jo teisę susipažinti su savo asmens duomenimis, Inspekcijoje sukurta informacinė sistema „Pagalba “. Visiškas šios sistemos naudojimas bus galimas tik įdiegus Lietuvoje bendrą vartotojų identifikavimo elektroninėje erdvėje sistemą. Per 2006 m. buvo gauti ir patenkinti du duomenų subjektų prašymai surinkti jų asmens duomenis ar informaciją apie jų asmens duomenų tvarkymą iš dvylikos registruotų duomenų valdytojų. Programos uždavinys (kodas 02) – atlikti asmens duomenų tvarkymo priežiūrą. Programos uždaviniui įgyvendinti vykdytų priemonių ir rezultatų aprašymas: 1) Planuota gauti ir išnagrinėti 80 asmenų skundų ir prašymų – gautas 161, išnagrinėtas 121. Įgyvendindama priemonę „Asmenų skundų ir prašymų nagrinėjimas “Inspekcija nustato, ar asmens duomenys tvarkomi teisėtai, laikantis ADTAĮ reikalavimų, o nustačiusi pažeidimus imasi priemonių, kad duomenų valdytojai tinkamai įgyvendintų duomenų apsaugos reikalavimus. 2006 m. gautas 161 skundas. Kaip ir ankstesniais metais, daugiausia skundų gaunama dėl privataus sektoriaus bendrovių veiklos (59 dėl viešojo sektoriaus, 102 dėl privataus sektoriaus). Iš viso išnagrinėtas 121 skundas, 19 proc. daugiau nei 2005 m. 18 skundų nenagrinėta iš esmės (nesusiję su ADTAĮ, persiųsti kitoms institucijoms nagrinėti ir kt.). Gautų ir išnagrinėtų skundų skaičius nuolat auga, 2006 m. išnagrinėta 120 proc. daugiau skundų nei 2003 m. Gerokai padaugėjo skundų dėl tiesioginės rinkodaros ir perteklinių asmens duomenų tvarkymo, taip pat dėl duomenų subjekto teisių įgyvendinimo. Augantis skundų skaičius patvirtina, kad žmonės labiau domisi savo teisėmis, kad vis dažniau kreipiasi į Inspekciją siekdami jas apginti. Skundų nagrinėjimo rezultatai pateikti 3 grafike. Skundų ir ATPP pagrindai pateikti 4 grafike. 2) Planuota atlikti 400 prevencinių tikrinimų ir parengti išvadų dėl išankstinės patikros – atlikta 402 (parengta 310 išvadų dėl išankstinės patikros, atlikti 92 prevenciniai tikrinimai). Įgyvendindama priemonę „Asmens duomenų tvarkymo teisėtumo tikrinimas, išankstinės patikros atlikimas “, Inspekcija siekia, kad duomenų valdytojai ir tvarkytojai tinkamai įgyvendintų asmens duomenų apsaugos reikalavimus, bei užkirsti kelią duomenų tvarkymo pažeidimams. ADTAĮ nustatytais atvejais Inspekcija atlieka išankstinę patikrą ir asmens duomenų tvarkymo teisėtumo patikrinimus. Viena iš prioritetinių 2006 m. veiklos krypčių buvo stiprinti prevencinę veiklą. Todėl asmens duomenų tvarkymo teisėtumo tikrinimų Inspekcijos iniciatyva buvo atlikta 46 proc. daugiau nei 2005 m. Prevencinių tikrinimų rezultatai pateikti 5 grafike. Gavusi informacijos apie klientų ir banko darbuotojų telefono pokalbių įrašinėjimą viename iš bankų, Inspekcija atliko tikrinimus 10 Lietuvos Respublikoje įsteigtų bankų. Nustatyta, kad bankuose yra įrašomi telefono pokalbiai, kai asmuo skambina į banko informacinę tarnybą siekdamas gauti informaciją apie banko paslaugas ar konsultacijas. Toks pokalbių įrašymas pažeidžia Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 63 str. 1 d. reikalavimus, nes pokalbiams įrašyti nėra gaunamas skambinančio asmens sutikimas. 4 bankai telefono pokalbių neįrašo. 2 bankai apie pokalbių įrašymą neinformuoja skambinančių asmenų. Dar 2 pažeidžia pokalbių saugojimo trukmės reikalavimus. Šios problemos buvo išspręstos Inspekcijai bendradarbiaujant su Lietuvos bankų asociacija. Inspekcija, pastebėjusi, kad įvairios įmonės sąskaitose už suteiktas komunalines ir panašias paslaugas nurodo nevienodą kiekį duomenų, o pačios sąskaitos dažnai yra pateikiamos atviru tekstu, 2005 m. rugsėjo mėn. patvirtino Rekomendacijas dėl asmens duomenų apsaugos teikiant sąskaitas už suteiktas paslaugas. 2006 m. Inspekcija, siekdama išsiaiškinti, kaip komunalines paslaugas teikiančios įmonės įgyvendina minėtas rekomendacijas ir ar įmonėje yra patvirtinti asmens duomenų tvarkymą reglamentuojantys dokumentai, kaip tai numato ADTAĮ 24 str. 1 dalis, patikrino 69 įmones. Atlikus patikrinimus pateikti 47 nurodymai patvirtinti dokumentą, reglamentuojantį asmens duomenų tvarkymą įmonėje, 2 atvejais - esamą dokumentą papildyti, 3 – pakeisti sąskaitų pateikimo būdą, 3 – patikslinti registravimo duomenis, 3 – supažindinti darbuotojus su pareiga saugoti asmens duomenų paslaptį. 19 atvejų pažeidimų nenustatyta. 2006 m. Inspekcija, atlikusi išankstinę patikrą, išdavė 269 leidimus tvarkyti asmens duomenis, iš jų 242 leidimai buvo išduoti švietimo įstaigoms, 22 – viešojo sektoriaus įstaigoms ir 5 – privataus sektoriaus įmonėms. 30 atvejų buvo atsisakyta išduoti leidimus, nes nebuvo galima daryti išvados, kad duomenų valdytojai tinkamai įgyvendins ADTAĮ reikalavimus, nepažeis duomenų subjektų teisių ir teisėtų interesų bei užtikrins tinkamas duomenų saugumo priemones. Išankstinės patikros rezultatai pateikti 6 grafike. 3) Planuota išnagrinėti 600 pranešimų apie duomenų tvarkymą – išnagrinėti 729. Įgyvendindama priemonę „Asmens duomenų valdytojų valstybės registro tvarkymas “, Inspekcija nagrinėja gautus pranešimus apie asmens duomenų tvarkymą bei pranešimus apie asmens duomenų valdytojų registravimo duomenų patikslinimą ir (ar) papildymą. Pagal pranešimuose pateiktą informaciją tikrinama, ar duomenų tvarkymas neprieštarauja ADTAĮ nuostatoms, be to, registravimasis Asmens duomenų valdytojų valstybės registre skatina duomenų valdytojus atidžiau vertinti duomenų tvarkymo veiksmus (jų teisėtumą), padeda pašalinti duomenų tvarkymo trūkumus. 2006 m. įregistruotas 241 duomenų valdytojas (iš jų 144 viešieji juridiniai asmenys, 80 privačių juridinių asmenų, 17 fizinių asmenų), 19 proc. daugiau nei praėjusiais metais. Registro tvarkymo rezultatai pateikti 7 grafike. 2006 m. pasitaikė atvejų, kai Inspekcija atsisakė įregistruoti dėl to, kad asmens duomenys buvo tvarkomi neautomatiniu būdu, atliekamos duomenų tvarkytojo funkcijos, buvo taikomos ADTAĮ nustatytos išimtys ir kt. Panaikintas 40 duomenų valdytojų įregistravimas: 34 atvejais dėl to, kad nutraukta duomenų valdytojo veikla, 2 atvejais dėl to, kad panaikinta pareiga pranešti, 4 atvejais dėl kitų priežasčių. 4) Planuota atsakyti į 30 Konvencijos šalių paklausimus ir parengti gautos informacijos apibendrinimus pagal išsiųstus paklausimus – atlikta 69. Inspekcija, įgyvendindama priemonę „Atsakymų į Konvencijos šalių paklausimus ir gautos informacijos apibendrinimų pagal išsiųstus paklausimus Konvencijos šalims skaičius “bei 1981 m. Konvencijos dėl asmenų apsaugos ryšium su automatizuotu asmens duomenų tvarkymu (ETS Nr. 108) nuostatas dėl bendradarbiavimo su kitų šalių duomenų apsaugos priežiūros institucijomis, aktyviai bendrauja ir keičiasi patirtimi su Konvencijos šalimis. 2006 m. atsakyta į 66 Konvencijos šalių paklausimus ir parengti 3 apibendrinimai pagal gautą informaciją. Tarpinstitucinių programų ir kitų projektų įgyvendinimas Inspekcija yra atsakinga už Lietuvos informacinės visuomenės plėtros programos, patvirtintos Vyriausybės 2006 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 615 (Žin., 2006, 70 - 2630), priemones: „Skelbti internetu informaciją apie asmens duomenų ir privatumo apsaugą “(10 . 6) ir „Sukurti ir įdiegti informacinę sistemą „Pagalba “, per kurią iš registruotų duomenų valdytojų bus renkami duomenų subjektų asmens duomenys ar informacija apie jų asmens duomenų tvarkymą “(10 . 7). Šios priemonės taip pat yra įtrauktos į Inspekcijos programos uždavinį (kodas 01) – tobulinti duomenų apsaugos sistemą. Patvirtintų asignavimų panaudojimas Programa ir asignavimai skirti jai įgyvendinti – Duomenų apsaugos valdymas (1781 tūkst. Lt). 2006 m. panaudota 1781 tūkst. Lt (994,1 tūkst. Lt darbo užmokesčiui, 306,7 tūkst. Lt socialiniam draudimui, 398,2 tūkst. Lt prekėms ir paslaugoms pirkti, 79,9 tūkst. Lt ilgalaikiam turtui įsigyti). IV. ARTIMIAUSIO LAIKOTARPIO INSTITUCIJOS VEIKLOS PRIORITETINĖS KRYPTYS 2007 m. Inspekcijos veiklos kryptys: tobulinti teisinę bazę reglamentuojant duomenų apsaugą ir derinti duomenų valdytojų pateiktus teisės aktus; stiprinti prevencinę veiklą, Inspekcijos iniciatyva tiriant ir analizuojant tam tikras apibrėžtas duomenų tvarkymo sritis, bendradarbiaujant su duomenų valdytojais; didinti Lietuvos visuomenės informuotumą duomenų apsaugos srityje, teikiant informaciją visuomenei aktualiais duomenų apsaugos klausimais, konsultuojant duomenų subjektus ir valdytojus, rengiant seminarus ir mokymus; plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą pasinaudojant Europos Sąjungos valstybių ir kitų šalių patirtimi, dalyvaujant Europos Sąjungos ir tarptautinėse darbo grupėse. Direktorius Algirdas Kunčinas DAUGIABUČIŲ NAMŲ MODERNIZAVIMO PROGRAMOS PRIEŽIŪROS KOMITETO DARBO REGLAMENTAS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Daugiabučių namų modernizavimo programos priežiūros komiteto (toliau – Komitetas) tikslas – pagal šio darbo reglamento suteiktą kompetenciją vykdyti nuolatinę Daugiabučių namų modernizavimo programos (toliau – Programa) įgyvendinimo priežiūrą ir vertinimą, pasitelkiant suinteresuotas valstybės institucijas ir nevyriausybines organizacijas. 2. Komiteto sudėtį nustato ir tvirtina aplinkos ministras. 3. Komiteto sprendimai Aplinkos ministerijai ir kitiems Programos dalyviams (tame tarpe Programą įgyvendinančiai agentūrai) yra patariamojo pobūdžio. 4. Komitetas vadovaujasi Daugiabučių namų modernizavimo programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213 (Žin., 2004, Nr. 143-5232; 2005, Nr. 78-2839), Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo ir investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro ir aplinkos ministro 2005 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 1K-237/D1-394 (Žin., 2005, Nr. 102-3792), Aplinkos ministerijos nuostatais (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2002, Nr. 20-766) bei šiuo darbo reglamentu, taip pat kitais teisės aktais. 5. Komiteto darbas grindžiamas kolegialiu klausimų svarstymu, teisėtumo principu, sprendimų priėmimo nešališkumu bei asmenine jo narių atsakomybe už Komiteto kompetencijai priskirtų klausimų sprendimą. II. KOMITETO FUNKCIJOS 6. Komitetas vykdo šias funkcijas: 6.1. nagrinėja ir vertina metodinius reikalavimus daugiabučių namų modernizavimo investicijų projektams ir jų įgyvendinimo procedūroms; 6.2. nagrinėja ir vertina Programos įgyvendinimo ataskaitas, teikia pasiūlymus Aplinkos ministerijai dėl Programos ir jos įgyvendinimo teisės aktų pakeitimo ar papildymo; 6.3. analizuoja valstybės biudžeto lėšų, skirtų Programai įgyvendinti, naudojimą. Teikia pasiūlymus Aplinkos ministerijai dėl lėšų naudojimo ir jų poreikio kitiems finansiniams metams; 6.4. stokojant lėšų valstybės paramai teikti, derina Programą įgyvendinančios agentūros sudarytą pretendentų valstybės paramai gauti sąrašą, kuris parengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1213 „Dėl daugiabučių namų modernizavimo programos “3 punkte nurodytais kriterijais; 6.5. nagrinėja Programos dalyvių pasiūlymus ir skundus. III. KOMITETO TEISĖS 7. Komitetas, vykdydamas savo funkcijas, turi teisę: 7.1. gauti iš Programos dalyvių informaciją, susijusią su Programos įgyvendinimu; 7.2. teikti pasiūlymus dėl teisės aktų, susijusių su Programa ir Aplinkos ministerijos kompetencija, rengimo arba teikti ministerijai jau parengtus teisės aktų projektus; 7.3. kviesti į Komiteto posėdžius Aplinkos ministerijos, jai pavaldžių ar jos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir organizacijų specialistus, kitų valstybės ir vietos savivaldos institucijų pareigūnus, ekspertus, visuomeninių ir nevyriausybinių organizacijų atstovus; 7.4. reikalauti, kad Programos dalyviai vykdytų teisės aktų jiems nustatytus reikalavimus ir prisiimtus sutartinius įsipareigojimus; 7.5. priimti sprendimus pagal Komitetui priskirtą kompetenciją. IV. KOMITETO POSĖDŽIŲ ORGANIZAVIMAS IR DARBOTVARKĖ 8. Komiteto posėdžius organizuoja Komiteto pirmininkas ir sekretorius, kurį skiria Programą įgyvendinanti agentūra. 9. Sekretorius, suderinęs su Komiteto pirmininku, rengia planuojamų Komiteto posėdžių grafiką bei juose numatomus svarstyti klausimus. Neplanuoti posėdžiai rengiami Komiteto pirmininko pavedimu. 10. Vadovaudamasis planuojamu grafiku ar Komiteto pirmininko pavedimu, sekretorius rengia Komiteto posėdžių darbotvarkes, surenka būtinus dokumentus bei informaciją. 11. Komiteto pirmininkas arba, jo pavedimu, sekretorius organizuoja Komiteto posėdžius ir apie tai ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas praneša visiems Komiteto nariams ir kitiems posėdžių dalyviams, paskelbdamas darbotvarkes ir pateikdamas numatomus nagrinėti dokumentus. 12. Į Komiteto posėdžius kviečiamas Programą įgyvendinančios agentūros vadovas. 13. Į Komiteto posėdžius gali būti kviečiami Aplinkos ministerijos, jai pavaldžių ar jos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir organizacijų specialistai, kitų valstybės ir vietos savivaldos institucijų pareigūnai, nepriklausomi ekspertai, visuomeninių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. V. KOMITETO POSĖDŽIAI 14. Komiteto posėdžiams pirmininkauja Komiteto pirmininkas, o jei jo nėra - Komiteto pirmininko pavaduotojas. 15. Sekretorius registruoja Komiteto posėdžių dalyvius, rašo posėdžių protokolus bei tvarko kitus dokumentus, susijusius su posėdžių organizavimu. 16. Komiteto pirmininkas supažindina posėdžių dalyvius su svarstoma medžiaga ir išklauso Komiteto narių bei kitų dalyvių nuomones. 17. Komiteto posėdis yra teisėtas, jei jame dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 Komiteto narių. 18. Komiteto narys, negalintis dalyvauti posėdyje, privalo apie tai pranešti Komiteto pirmininkui. Dėl svarbių priežasčių negalintis posėdyje dalyvauti Komiteto narys gali raštu pateikti savo nuomonę svarstomais klausimais, kuri turi būti paskelbta Komiteto posėdyje ir įrašoma į jo protokolą. 19. Komiteto nariui be pateisinamos priežasties neatvykus į posėdį daugiau kaip 3 kartus iš eilės, Komiteto pirmininkas turi teisę siūlyti aplinkos ministrui jį pakeisti. 20. Komiteto nariai sprendimą priima atviru balsavimu, paprasta balsų dauguma. Balsuojant kiekvienas Komiteto narys turi po vieną balsą. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Šiuo atveju posėdžio pirmininkas neturi teisės susilaikyti. VI. KOMITETO SPRENDIMŲ ĮFORMINIMAS 21. Komiteto sprendimai įforminami posėdžių protokolais, kuriuos pasirašo Komiteto pirmininkas (ar pavaduotojas) ir sekretorius. Protokole turi būti nurodyta data, protokolo registravimo numeris, Komiteto posėdžio dalyviai, svarstyti klausimai, kalbėję bei klausimus pateikę asmenys, balsavimo rezultatai ir priimti sprendimai. 22. Sekretorius yra atsakingas už dokumentų, susijusių su Komiteto posėdžiais, tvarkymą ir tolesnį saugojimą teisės aktų nustatyta tvarka. 23. Kalendoriniams metams pasibaigus, Komiteto sekretorius turimus dokumentus, susijusius su Komiteto posėdžiais, perduoda saugoti Aplinkos ministerijai, kur jie saugomi 5 metus, vadovaujantis Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų “(Žin., 1997, Nr. 78-006). VII. KOMITETO VEIKLOS KONTROLĖ IR ATSAKOMYBĖ Komiteto veiklos kontrolę vykdo Aplinkos ministerija. Ginčai dėl šio reglamento taikymo nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.